Tai buvo mano paskutinės priešvedybinės "daugiadienės aplink Tarybų Lietuvą" su Vilniaus genijais - kurso draugu prozininku Viktoru Brazausku ir iš Skuodo arčiau bohemos olimpo Vilniuje atšuoliavusiu čigoniško gymio "šnekoriumi" Romualdu Granausku, kuris tuomet dar net neįtarė tapsiąs lietuvių literatūros klasiku. Kai iki gyvo kaulo įgriso baladotis ir filosofuoti Vilniaus "kabakuose", sėdom į taksi ir atpūtėm į Kauną. Tikslas - tuomet garsiausia, prestižinė "Rambyno" aludė. Gal po dvyliktojo alaus bokalo saulėtai nusiteikęs nekvailų novelių ir romanų autorius Romas Granauskas tuomet, 1971 m. gegužės 20 d., mudviem su Viktoru Brazausku ant firminio kartoninio aludės padėkliuko (jį saugau iki šiol, bet ilgai nerodžiau savo žmonai Vladai) ekspromtu sukūrė atminimui vyrišką (anot jo) komplimentinį eilėraštį:
Kur upelis teka.
Šapalėlėlius neša,
Ten Brazauskas su Granausku
Labai meiliai šneka.
Kai nuėjom į "Rambyną", gėrėm alų, gėrėm vyną,
Pasiklauskim Gedimino, kaip išeiti iš "Rambyno".
Išėjom. Skverelyje, kuriame po metų susidegino Romas Kalanta, sėdėjom, rūkėm. Granauskas, žemaitiškas mergamylys, sugriežė dantimis ir pareiškė: "Reikia akordeono, šokių ir mergų. Važiuojam į Aleksotą pas čigones..." Užteko proto agitacijai atlaikyti. Su Brazausku nusprendėm grįžti į Vilnių. O Granauskas - nė krust.: "Kas tas Vilnius prieš Aleksoto čigones..." Ir kaip kokia Mona Liza paslaptingai šypsodamasis liko sėdėti skverelyje. Ar pas jas nukako, vėliau taip ir neišsiaiškin...
Užtat po kokių 15 metų jau Klaipėdoje sėdėdamas "Neptūne" neatsilaikiau garbaniaus vairuotojo muzikanto Algio gundymams persikelti į "Viktorijos" restoraną, kuriame kone prie kiekvieno staliuko "darbo vietas" turėjo "16-osios divizijos" mergužėlės. Jau laisvėjome, į Klaipėdą vis gausiau užsukdavo užsieniečių turistų, kurie restoranuose ne tik omleto su kiaušiniene dairydavosi.
Taigi mergužėlėms šansų "bendradarbiauti" - per akis. Garbanius Algis tą vakarą supažindino su visu "Viktorijos" viešbučio ir restorano elitiniu sepynuku. Orchidėjos, viena už kitą gražesnės, šnekios, linksmos, žaismingos, supratingos. Nimfos, kuriomis negalėjau atsigrožėti. Gal tuomet supratau, kodėl japonams reikia geišų, kodėl atjaunėja imperatoriai, kai aplink juos sutūpia nežemiško grožio linksmintojos, jausmų žadintojos ir kerėtojos. Su Algiu tas gražuoles vaišinom šampanu, likeriu ir... pliurpėm, pliurpėm. Praktiškasis Algis patarė: "Rinkis, kurią tik nori..." Bet pliurpti norėjosi labiau. Jau ir išaušo..."
"Ar nenorėtumėte ko daugiau?" - vylingai paklausė viena gražuolių. - Pinigų nereikia. Jūs tokie draugiški, įdomūs vyrai", - dar patikslino nimfa. Dėl to, kad priklausau Vieno sijono partijai (o tas sijonas priklauso mano žmonai), atsilaikiau prieš vilionę.
Kažkodėl esu įsitikinęs, kad Romualdas Granauskas iš "Viktorijos" viešbučio būtų neišėjęs gal savaitę... Bet gal ir klystu...
Panašiai "pamergiais" buvome išėję ir su šviesaus atminimo neregiu rašytoju Juozu Marcinkumi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą