Užmaršties dulkes nupūtus (4)

Užmaršties dulkes nupūtus (4)

Kiekvienas susiduriame su gyvenimiškomis situacijomis, kai kvatojame už pilvų susigriebę, o kartais ir ašarą nubraukiame. Bet pasijuokę ar paverkę, tų istorijų po kelių dienų jau neprisimename. "Vakarų ekspresas" nusprendė, kad nuo tokių žymių Lietuvos žmonių pasakotų ar jiems nutikusių istorijų reikėtų nupūsti užmaršties dulkes. Pūsti dulkes nuo tokių istorijų kviečiame ir mūsų skaitytojus. Štai ponas Algirdas Vaitiekūnas, praėjusį šeštadienį perskaitęs apie LKP CK sekretoriaus Antano Sniečkaus "Čaiką", pats įsitraukė į pasakotojų gretas...

"Noriu padėti "Vakarų ekspresui" pūsti dulkes, - šypsosi ponas Algirdas. - Trečiojoje ciklo dalyje svarstėte, kiek "Čaikų" Lietuvoje tuomet buvo. Tiksliai negaliu tvirtinti, bet, atrodo, trys. Tuomet ėjau partijos miesto komiteto sekretoriaus ideologijai pareigas.

Penktadienio popietę paskambino CK reikalų tvarkytojas Bronius Aliukonis ir paprašė užtikrinti, kad šeštadienio ryte apie 10 valandą perkėloje be eilės praleistų A. Sniečkaus "Čaiką". Sniečkus lydėsiantis kažkokį aukštą Maskvos pareigūną. Su perkėlos vadovybe susitariau. Tačiau nuvažiavęs anksčiau pamačiau keltą jau atsišvartavusį... su viena "Čaika". O kita su A. Sniečkumi atvažiavo kiek vėliau. Pamatęs sąmyšį jis šypsodamasis pasakė: "Paskirk kokį nors konkretų darbą ideologui, tai ir sugadins."

Skubėjau pasiaiškinti: o kas gali žinoti, kad viena po kitos bus dvi "Čaikos?" Apie antrąją man niekas nieko nesakė! "Gerai jau gerai, mes palauksim", - numojęs ranka pasakė A. Sniečkus.

Vėliau paaiškėjo, kad pirmoji "Čaika" buvo Ministrų Tarybos. Jos perkėlimu rūpinosi pats Alfonsas Žalys. Jis nieko nežinojo apie CK "Čaiką", o aš - apie Ministrų Tarybos.

Teko lydėti ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Astrauską su svečiais - irgi "Čaika" važiuojančius, tad manau, kad visos trys aukščiausios Respublikos institucijos turėjo po vieną tokią mašiną", - papasakojo A. Vaitiekūnas.

Saldainis

Žymusis Lietuvos tenoras Kipras Petrauskas, gyvenęs M. K. Čiurlionio gatvės name, gyvenimo saulėlydyje, kaip ir jaunystėje, buvo neabejingas gražioms panelėms. Ši gatvė buvo studentų eismo magistralė, tai maestro akis paganyti į jaunas gražuoles turėjo puikias galimybes. Labai patikusias merginas jis sustabdydavo, prisistatydavo ir įteikdavo saldainį. Žinančioms maestro silpnybę tas įteiktas saldainis prilygdavo titului "Mis Lietuva".

Pavasaris

Moterų ir merginų grožiui abejingas nebuvo ir grafikas Stasys Krasauskas. Pažįstamoms ir nepažįstamoms dailiosios lyties atstovėms grafikas rasdavo būdų tai pranešti. Kartą pavasarį viena studentė, prasisagsčiusi midi paltą, su žibučių puokštele traukė Gedimino prospektu. Išgirdusi žiguliuko klaksono signalą, pasukusi galvą pamatė, kad jai saliutuoja S. Krasauskas. Grafikas su ta panele nebuvo pažįstamas. O tuometinė studentė S. Krasausko dėmesį mena iki šiol.

"Žibutė"

Sovietmečiu restoranas "Erfurtas" buvo elitinis: išskirtinis interjeras, išskirtinė naktinė programa... Nors oficialiai apsaugininkų pareigų restorane nebuvo, tačiau kilus muštynėms iš kažkur atsirasdavo augaloti vyrukai su priplotomis nosimis. Galėjai spręsti - boksininkai. Taigi vieną vakarą po naktinės programos restorano lankytojai šokių aikštelėje trypė "bambatrynį". Staiga nei iš šio, nei iš to į aikštelę įsisukę priplotanosiai taikliais smūgiais tarsi lapus pradėjo guldyti šokančiuosius. Nesuprasdama, kas čia vyksta, viena panelė bandė sutramdyti įsisiautėjusius boksininkus. Ir pati buvo smūgiu paguldyta toje pat šokių aikštelėje. Joje nebeliko nė vieno šokančio - visi tarsi mūšio lauke pasliki ant parketo... Nukentėjėlių kelti puolė prie staliukų sėdėję restorano lankytojai. Ir tie boksininkų smūgiais buvo suguldyti... Pakaušę keli priluptieji restorane išvažiavo į ligonines išsiimti abdukcijų ir kitą dieną rašė pareiškimus į atitinkamas instancijas, kaip elgiamasi su restorano taikiais lankytojais...

"Erfurto" restorano direktorius Romualdas Dikinis į skundus privalėjo reaguoti. Susirado nukentėjusiuosius ir pakvietė į "Erfurtą" taikos derybų. Taikėsi, žinoma, kilnodami konjako taureles. Kai pabodo jas kilnoti, kažkas pasiūlė persikelti į "Erfurto" papėdėje buvusią "Žibutę". Joje scenarijus beveik pasikartojo, tik šiuokart nukentėjusieji suvedinėjo sąskaitas su "Erfurto" direktoriumi. Ne tiek lupo, kiek tąsė. Šiaip ar taip, direktorius iš "Žibutės" paspruko atplėšta karakulio apykakle...

Pirmumo teisė

Kai Klaipėdos celiuliozės ir kartono kombinato direktorius Gytis Albrechtas įgijo vairuotojo teises, įgusti vairuoti rinkdavosi nuošalesnius kelius. Kartą važiuodamas nuokalne pamatė iš šalikelės išsukusį vežimą, kurio visai nevaldė girtas vadeliotojas. "Suk į šalį, suk į šalį", - išsigando vairuotojo žmona Jonė. Nors padvada lėkė zovada, gerai vairavimo taisykles išmokęs Albrechtas išdidžiai pareiškė: "Mano pirmumo teisė." Tas pareiškimas - šiandien Albrechtų šeimos anekdotas. "Kokia pirmumo teisė, kai arklių niekas nevaldė", - visada pasakojimą užbaigia ponia Jonė.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder