Vaida Grikšaitė-Česnauskienė: Mūsų namuose karaliauja futbolas

Respublika.lt

2015-07-11 19:06

Prieš aštuonerius metus "Mis Lietuva 2002" Vaida Grikšaitė-Česnauskienė (31) net neįsivaizdavo, kad kartu su pasibeldusiais į širdį jausmais futbolininkui Deividui Česnauskiui į jos gyvenimą ateis ir pats futbolas. Šiandien du sūnus auginanti moteris džiaugiasi, kad futbolas tapo ne tik laisvalaikiu, bet ir sritimi, kur gali save realizuoti. Lietuvos futbolo federacijoje dirbanti moteris sako neįsivaizduojanti savęs be veiklos. Iš tiesų pozityvi energija iš jos trykšte trykšta. Ir kol kiti skundžiasi prastu oru, priaugtais kilogramais ar kainų šuoliais, Vaida tiesiog džiaugiasi gyvenimu.

- Panašu, kad futbolas jums ir laisvalaikis, ir darbas, ir namai... Kada futbolas tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi?

- Pažintis su futbolu įvyko tuo pat metu, kaip ir pažintis su vyru - prieš aštuonerius metus. Šiuo metu dirbu Lietuvos futbolo federacijoje rinkodaros skyriuje, bet esu gana universali. Jei reikia pagalbos masiniuose ar labdaros renginiuose, niekada neatsisakau padėti, nelieku abejinga, neskaičiuoju nei darbo valandų, nei energijos. Nors vyras kartais dėl to truputį papriekaištauja, nesipykstame. Visi šeimoje gyvename futbolu. Šiokiadieniais - treniruotės, savaitgaliais - rungtynės. Futbolas visiems mūsų šeimoje - neatsiejama gyvenimo dalis. Septynerių sūnus kamuolį spardo nuo ketverių. Jo didysis autoritetas yra tėtis, o mažajam, kuriam neseniai sukako ketveri, didysis mokytojas yra brolis. Jis viską kopijuoja nuo brolio - ir aprangą, ir elgesį. Labai įdomu tai stebėti. Net namuose jie atsidaro vienas ir kitas duris ir žaidžia futbolą. Mes jų neverčiame, kartais net pabaru, kad ramiau elgtųsi. Bet mano žodis namuose paskutinis. Mūsų namuose karaliauja futbolas ir aš dėl to nesiskundžiu. Apskritai dabar yra labai džiaugsmingas gyvenimo etapas - vaikai sveiki, visi turime kur save realizuoti, nespaudžiame vienas kito, šeimoje vyrauja harmonija.

- Gyvenimas kaip iš pasakos...

- Ne. Gyvename realybėje. Taip gyvena daugelis. Skiriasi gal tik tai, kad mes visi gyvename tuo pačiu. Bet tokių šeimų yra ir daugiau.

- O jūs pati žaidžiate futbolą?

- Ne. Žaidžiu nebent mėgėjiškai. Mano berniukai, matyt, daug geriau išmano visas taisykles - kampiniai smūgiai, nuošalės, kamuolio varinėjimo subtilybės... Man užtenka veiklos namuose ir darbe.

- Teko skaityti, kad nesamdote nei auklių, nei namų tvarkytojų. Kaip viską spėjate?

- Abu vaikai lanko darželį. Be to, turime močiutes, senelius. Deivido mama gyvena Vilniuje. Mano tėvai - Klaipėdoje. Pagalbos visada sulaukiame. Bet stengiamės tuo nemanipuliuoti. Tikrai neprašau pažiūrėti mano vaikų tam, kad galėčiau nuvažiuoti pasidaryti manikiūrą. Tokius dalykus pasidarau pati, sutaupau ir laiko, ir pinigų. Džiaugiuosi, kad sutariu tiek su Deivido tėvais, tiek su savo. Paprašiusi pagalbos dar niekada neišgirdau atsakymo "ne".

- Dirbti Lietuvos futbolo federacijoje pradėjote prieš pusantrų metų, kai grįžote iš ilgos viešnagės Azerbaidžane. Nesunkiai įsivažiavote į naują gyvenimo ritmą?

- Iš tiesų, kol gyvenome ne Lietuvoje, mano pareiga buvo tiesiog būti mama. Džiaugiuosi, kad pavyko viską suplanuoti taip, jog mums nereikėjo būti atskirai - keliavome ir svetimose šalyse gyvenome kartu. Dabar ateina tas laikas, kai jau reikia pagalvoti, ką darysime ateityje. Futbolo visą gyvenimą nežaisi. Deividui neseniai sukako 34-eri. Kiek sveikata duos, tiek žais. Kol jis reikalingas, tol žaidžia. Džiaugiuosi tuo. Kai grįžome į Lietuvą, man buvo klausimas - o kas dabar? Lietuvoje yra puikių galimybių įgyvendinti idėjas. Turėdama laisvo laiko negaliu nustygti vienoje vietoje. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be savirealizacijos. Todėl vieną dieną nuėjau į Lietuvos futbolo federaciją ir susitariau dėl darbo. Jau anksčiau ten pagelbėdavau, todėl sudėtinga nebuvo.

- Sakykite, o ką reiškia būti futbolininko žmona?

- Šį klausimą girdžiu dažnai. Tą patį, ką ir reiškia būti advokato žmona, verslininko žmona. Nėra didelio skirtumo, kokį darbą vyras dirba. Tiesiog prisitaikai prie vienokio ar kitokio gyvenimo būdo. Kita vertus, jei keliauji kartu su vyru, skirtumo nėra. Bet būna situacijų, kai esi priverstas gyventi skirtingose šalyse. O tai sudėtinga, nes šeima turi būti kartu, jie turi rūpintis vienas kitu, puoselėti bendravimą, kartu auginti vaikus. Gyventi per atstumą sunku, būna visokių nesusipratimų, atsibosta rutina. Aš skųstis negaliu. Mums pavyko viską suderinti. Atskirai buvome tik kai gimdžiau. Abu vaikelius gimdžiau Klaipėdoje, tad mėnesį prieš gimdymą ir porą mėnesių po jo gyvenau pas savo tėvus. Buvo be proto sunku, bet tėveliai padėjo.

- Matyt, gyvenimo nepalengvina ir tam tikri stereotipai apie futbolininkus. Jie išvaizdūs, sportiški, turtingi, merginos tik ir limpa prie tokių.

- Taip, ir dabar yra tokių. Žinomi, išvaizdūs futbolininkai iš tiesų turi daug draugių, jiems rodomas dėmesys, jie jį rodo atgal. Mes su vyru pasitikime vienas kitu, o tai šeimoje yra labai svarbu. Dabar, kai vaikai jau paaugę, apskritai yra geriausias mūsų gyvenimo etapas, todėl stengiamės jį puoselėti ir branginti. Nesusipratimų nebuvo ir tikiuosi, kad nebus.

- Kurį laiką gyvenote ne Lietuvoje. Ar grįžus į gimtinę pasikeitė požiūris į Lietuvą ir lietuvius?

- Kurį laiką gyvenome Škotijoje, Graikijoje ir Azerbaidžane. Prieš pusantrų metų grįžome į Lietuvą. Kad ir kur keliavome, visada sakydavau, kad visur gerai, bet Lietuvoje geriausia. Jeigu dirbi patinkantį darbą ir gali ne tik egzistuoti, bet ir leisti sau šiek tiek daugiau, Lietuvoje yra ką nuveikti ir ką pamatyti. Turime labai gražių gamtos kampelių, dieviname Nidą, kasmet ten važiuojame su vaikais. Dabar, kai vyras žaidžia Trakuose, važinėjame po įvairius miestus ir miestelius. Visi jie turi savų perliukų. Edinburge buvo gerai, bet ne taip gerai, kaip Lietuvoje. Kretoje oras lepino ištisus metus, bet pabosta. Azerbaidžane visai kita kultūra ir mentalitetas. Kai žinai, kad tai laikina, gyvenimas svetur tenkina. Bet kur nors likti ir leisti šaknis nebuvo minčių. Lietuvoje yra geriausia. Turime visus keturis metų laikus, čia mums pažįstamas mentalitetas, žmonių kultūra. Pabūti kaip turistams buvo gerai, bet kai grįždavome į Lietuvą ir įkvėpdavome pirmą oro gurkšnį, džiaugdavomės, kad esame čia. Tiesa, yra vienas dalykas, kuris mane liūdina, - čia yra labai daug negatyviai nusiteikusių žmonių. Aš suprantu, kad gyvenimas kartais nelepina, bet, pavyzdžiui, Azerbaidžane yra žmonių, kuriems gyventi dar sunkiau, kuriems net bananai yra prabangos prekė.

- Jūsų šeima dažnai viešojoje erdvėje vadinama lietuviškaisiais bekhemais. Ar tai neerzina?

- Toks apibūdinimas kilo iš vieno interviu. Ne patys taip save įvardijome. Mes nieko nekopijuojame. Esame Česnauskiai, gyvename savo gyvenimą. O žmonės tegu kalba. Mes nereaguojame.

- Pakalbėkime apie grožį. 2002 m. buvote išrinkta gražiausia lietuvaite. Kaip per tiek metų pasikeitė jūsų suvokimas apie grožį?

- Gražus žmogus visų pirma turi būti harmoningas žmogus tiek išore, tiek vidumi. Nors kiekviena iš mūsų ieškome savyje trūkumų, esame nepatenkintos ir tuo, ir anuo, kiekviena esame graži. Sulaukiu tokių pastebėjimų, kad štai kaip man gerai, kad esu liekna. Bet svarbiausia juk ne apimtys, ne priaugti ar numesti kilogramai, svarbiausia jausti gyvenimo pilnatvę, džiaugtis juo, daryti tai, kas tau patinka. Niekada nereikia savęs lyginti su lieknesne ar stambesne. Kai bendrauji su viskuo patenkintu žmogumi, net nepastebi jo išorės. Apskritai žmonių nevertinu pagal išorę. Reikia tiesiog prižiūrėti save. Žinoti, kas tinka, kas netinka, atrodyti taip, kad jaustumeisi patogiai, rengtis pagal savo amžių, žinoti savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Bet ir tai nėra patys svarbiausi dalykai. Kad ir kaip banaliai skambėtų, svarbiausia yra sveikata. Reikia mylėti save. Aš suprantu, kad moteriai išvaizda yra tarsi pasitikėjimo kriterijus, tad neapsileiskime, prižiūrėkime save. Svarbiausia patikti sau, tada patiksi ir aplinkiniams.

- Teko skaityti, kad vienas iš jūsų hobių - siuvimas. Siūnate sau drabužius?

- Nėra taip, kad siūčiau kokius nors kostiumėlius ir pan. Siūnu paprastus drabužėlius. Siuvimo mašiną man padovanojo vyras. Man patinka kruopštumas, kūrybiniai momentai.

- Neplanuojate to paversti verslu?

- Kol kas ne. Bet gyvenimas ilgas, pilnas netikėtumų, kas žino, kas šaus vieną dieną į galvą. Minčių yra daug, planų - dar daugiau, bet viskam yra savas laikas ir vieta.

- Pasakėte, kad gyvenimas ilgas, kai tuo metu daugelis sako atvirkščiai, kad gyvenimas trumpas...

- Kai padarau kam nors ką nors gero, žmonės puola dėkoti, klausia, kaip atsidėkoti. Aš visada sakau: gyvenimas ilgas, maža ką - gal man reikės kada nors pagalbos. (Šypsosi.)

- Propaguojate sveiką gyvenimo būdą?

- Ypač didelį dėmesį sveikam ir ekologiškam maistui skyriau tada, kai vaikai dar buvo maži, kai prasidėjo pirmosios košelės, daržovių tyrelės. Dabar nesame dėl to išprotėję. Tiesa, mano vyras, pirkdamas ką nors parduotuvėje, visada perskaito produkto sudėtį. Neperkame pusfabrikačių. Gaminame patys, kartais nueiname į restoraną. Vaikai dienos metu valgo darželyje. O ekologiškų daržovių ir vaisių gauname iš mano tėčio. Jis užsiima žemės ūkiu, tad uogas ir vaisius valgome iš patikimų rankų.

- Kokių turite svajonių?

- Turėjome svajonę - įsigyti šuniuką, mes jį jau turime. Jau pusantro mėnesio jis gyvena su mumis. Niekada nesu turėjusi kokio didesnio augintinio nei žiurkėnas ir jūros kiaulytė. Pasitarę su vyru jau porą metų planavome įsigyti augintinį. Sąmoningai pasirinkome mergaitę, tarsi atsvarą vyriškai kompanijai.