„Tikrai nereikėtų bijoti talento ieškoti bet kuriuo gyvenimo periodu, nes gali būti, kad nebuvo sąlygų talentui pasireikšti kuo anksčiau. Be to, mes turėtume siekti ne tobulumo, nes sėkmė – ne vien tiesi linija, kuri eina tik pirmyn ir į viršų. Sėkmė – ir suvokimas, kad galime klysti, mokytis iš klaidų ir augti. Turime suprasti, kad siekiame ne tobulumo, nes jis sunkiai apibrėžiamas, o nuolatinės pažangos“, – tvirtina J. Vizgirdaitė.
– Kas yra talentas? Ar mes gimstame talentingi, ar talentą galima išugdyti?
– Paprastai tariant, talentas – ypatingi gabumai. Tėvai yra pirmieji žmonės, kurie gali pamatyti, koks mažo vaiko talentas įgimtas ar koks formuojasi paauglio talentas. Suaugę žmonės į darbą savo stiprybes jau atsineša ir tada talentas turėtų būti auginamas. Akivaizdu, kad mes visi turime tam tikrų gabumų, kuriuos galima stiprinti. Gabumai – stiprybės tam tikroje srityje, jos gerokai didesnės negu vidutinės, išskirtinės. Pastebėję tam tikros srities gabumus, tėveliai turėtų pagalvoti, kaip vaikui sudaryti tokias sąlygas, kad jis savo stiprybes galėtų dar labiau stiprinti ir auginti, naudoti saviraiškai. Taigi talentas gali būti ir įgimtas, ir ugdomas.
– Kaip tėvai gali padėti vaikui atrasti talentą?
– Buvo atlikti tyrimai, kaip tėveliai prisideda prie savo vaikų karjeros kelio. Negaliu sakyti, kad rezultatai nuteikia labai pozityviai, nes labai dažnai tėvai labiau pasyvūs negu aktyvūs – galvoja, kad savo vaiką tiesiog turi auklėti, o ugdyti turi darželis, mokykla, universitetas. Tėvai turėtų suprasti, kad su ugdymo institucijomis reikia bendradarbiauti ir padėti joms ugdyti vaikus.
Tyrimai taip pat rodo, kad tėveliai gali būti ir trukdys – jeigu jie yra gana pasyvūs arba bando primesti savo matymą ir norus. Kita vertus, tėvai gali būti ir labai didelis stimulas – jei mato vaiko stiprybes ir padeda jas ugdyti. Taigi talentui augti reikia sukurti sąlygas.
JAV susipažinau su viena šeima. Penkerių metų vaikas iš mokyklos parsinešė piešinį ir parodė tėčiui. Tėtis paklausė, kas čia nupiešta. Vaikas atsakė – čia aš, esu planetoje, į kurią nuskridau, manau, kad būsiu astronautas. Tada tėtis pakabino piešinį ant šaldytuvo ir pasakė – mes žiūrėsime šitą piešinį ir darysime viską, kad tu galėtum tapti tuo, kuo nori būti.
– Ar tėvai, pastebėję vaiko gabumus, turėtų jį vesti į tam tikrus būrelius? Ar reikia leisti pačiam vaikui juos susirasti?
– Pastebėjus, kad vaikas turi tam tikrų gabumų, tikrai reikia vesti į būrelius ir bendrauti su to būrelio vadovais. Būtina ir toliau stebėti savo vaiką (kiek jam tai tinka, patinka, sekasi) ir padėti jam kilti vis aukštyn. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje tėvai nusprendė, kad vaikas turėtų žaisti beisbolą. Bet per varžybas buvo akivaizdu, kad jam visai neįdomu. Pamačius tokį elgesį, galima iš karto padaryti išvadą, kad parinkta netinkama vieta. Jei vaikas pats neparodo, kas jam tinka, galima pabandyti vesti į skirtingus būrelius ir, pamačius reakciją, nuspręsti, kas jam labiausiai tinka ir patinka.
– Tačiau būna ir tokių atvejų, kai vaikui patinka ir sportuoti, ir piešti, ir šokti, ir dainuoti – atrodo, kad viskas jam sekasi. Ką daryti tada? Ar leisti visur dalyvauti, ar imtis iniciatyvos ir nukreipti ten, kur jam geriausiai sekasi?
– Rekomendacija – nebandyti stabdyti ar leisti tik tai, kas geriausia tėvų nuomone. Labai gerai, jei gyvenimo sąlygos leidžia vaikui lankyti skirtingus būrelius, jei vaikas pats daug kuo domisi. Išbandžius daugiau veiklos rūšių, pamažu paaiškės, kas jam labiausiai tinka ir patinka, kur jis gali save realizuoti. Augdamas vaikas pats ims pastebėti, kad tam tikri dalykai jį domina labiau negu kiti, ir sritys susiaurės pačios. Siūlau tėvams nestabdyti vaikų kūrybiškumo, motyvacijos, žingeidumo, noro išbandyti save ir tokiu būdu pažinti pasaulį.
– Koks yra mokytojų vaidmuo padedant vaikams atrasti talentus?
– Tai ciklas, procesas, kurio negalime išskaidyti nesusijusiais etapais. Viskas prasideda nuo šeimos – čia talento ugdytojais tampa tėveliai. Kitas žingsnis yra darželis ir jame dirbantys auklėtojai. Paskui atsiranda mokytojai, kurie taip pat turi gebėti pamatyti ugdytinus vaiko gabumus, stiprybes. Žinoma, klasėse yra 20–30 vaikų, yra nustatyta programa, kurią reikia išeiti, todėl mokytojams kyla sunkumų.
Tačiau mokytojas ir klasės vadovas turėtų suvokti, kad kiekvienas vaikas yra kitoks. Be abejonės, reikia laiko ir investicijų, kad būtų galima dirbti su kiekvienu vaiku atskirai. Mano rekomendacija – kiekvienam mokytojui prisiminti, kad reikia stebėti, koks vaiko potencialas, ir po truputėlį tas galimybes auginti. Negalima išskirti skirtingų asmenų: tėveliai turėtų dirbti su mokytojais, mokytojai – su karjeros konsultantais, universitetai – ir su tėvais, ir mokytojais. Turime neužmiršti ir darbdavių, nes užaugęs vaikas išeis į darbo rinką ir norės save realizuoti.
– Kaip ilgai galima ieškoti savo talento? Jei nepavyksta jo atrasti nei vaikystėje, nei paauglystėje, galbūt net universitete, ar galima jį rasti šiek tiek vėliau?
– Rekomenduočiau visą laiką save stebėti. Atrodo, mokykloje talentas nepasireiškia, o po daugelio metų matai, kad žmonės labai sėkmingai save realizuoja. Tik man kiltų klausimas, ar žmogus tiesiog save atrado, ar jam nebuvo sudarytos sąlygos vaikystėje. Todėl vėl grįžtame prie šeimos ir tėvų pastabumo – būtų galima daugiau stebėti savo vaiką, sudaryti jam daugiau sąlygų rasti mėgstamas sritis.
Šiuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinė verslo mokykla važiuoja į mokyklas – mes padedame mokinukams pažinti save. Taigi tikrai nereikėtų bijoti talento ieškoti bet kuriuo gyvenimo periodu, nes gali būti, kad nebuvo sąlygų talentui pasireikšti kuo anksčiau. Be to, mes turėtume siekti ne tobulumo, nes sėkmė – ne vien tiesi linija, kuri eina tik pirmyn ir į viršų. Sėkmė – ir suvokimas, kad galime klysti, mokytis iš klaidų ir augti. Turime suprasti, kad siekiame ne tobulumo, nes jis sunkiai apibrėžiamas, o nuolatinės pažangos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą