- Vaidinate Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Didvyrių aikštė“. Kaip pavyko susigyventi su vaidmeniu ir kuo šis spektaklis yra aktualus šiandien?
- Spektaklis pasakoja apie neapykantą kitataučiui, kuri yra tikriausiai kiekviename žmoguje. Ji gali dingti, gali atsirasti, gali užaugti. Žiūrėkite, ką mums padarė politiniai įvykiai Ukrainoje. Aš kartais pats save pagaunu. Išgirstu žmogų kalbant rusiškai, atsisuku į jį pasižiūrėti, ar tai ne priešas. Niekada to nedariau. Aš labai myliu rusus, rusų tautą, kultūrą, gamtą. Labai daug ten filmavausi, važinėjau, ir kas galėjo su manimi atsitikti? Aš stebiuosi, kaip mane paveikė istorinis ratas, kaip įtraukė. Šitame spektaklyje kalbama ir apie tai. Pjesės autorius Tomas Bernhardas (Thomas Bernhard) nušauna du zuikius. Jis kalba apie antisemitizmą ir tai, kad ir žydų tautoje galima rasti tai, kas vadinama mizantropija, neapykanta žmonėms, gamtai, pasauliui, gyvybei. Kiekvienoje tautoje tai yra, o kaip man pavyko įveikti vaidmenį, žiūrovams spręsti.
- Jūs ir režisuojate, ir vaidinate. Ar nesunku paklusti režisieriui, kada esate aktorius?
- Ne, juk yra žaidimo taisyklės. Antram būti visada lengviau. Mažiau atsakomybės, įsipareigojimų. Čia aš įsipareigojau savo vaidmeniui ir buvau labai laimingas. Po trečios repeticijos savo užrašų knygelėje net užsirašiau - kaip gera būti tik aktoriumi. O šiaip kuo daugiau atsakomybės, tuo sunkiau, bet įdomiau... O kuriant vaidmenį bendradarbiavimas su vienu žymiausių režisierių Europoje, o gal net ir pasaulyje Kristianu Lupa (Krystian Lupa) man - didžiausia laimė.
- Gyvenate tarp miestų - dėstote Klaipėdos universitete, vadovaujate Klaipėdos jaunimo teatrui, vaidinate ir režisuojate Vilniuje, rodote spektaklius Kaune. Kuo teatrinis gyvenimas ir apskritai kultūrinis gyvenimas skiriasi šiuose miestuose?
- Aišku, Vilnius, didmiestis. Jis užduoda tam tikrą madą, skonį, primeta žaidimo taisykles. Sostinėje gyvena daug garsių režisierių, aktorių. Čia yra ir televizija, kuri veikia mūsų sąmonę. Mes pradedame gyventi ne realybėje, bet toje kvazirealybėje, netikroje, perkurtoje realybėje ir žmogui taip malonu, kad jam nesinori gyventi realybėje. Jis užsidaro ir pradeda gyventi televizijos gyvenimu. Net laikraščiai jam pasako daugiau negu gyvenimas už lango, kurį jis pats galėtų pamatyti. Taigi teatrinis gyvenimas Vilniuje verda, visur pilna žmonių. Čia yra daug pasiūlos ir daug publikos.
Klaipėdoje aš gyvenu ketvirtus metus. Šiemet išleisiu aktorių kursą ir kviečiu stoti jaunus aktorius. Manau, kad Klaipėdoje šiuo metu labai trūksta jaunų žmonių, trūksta proveržio, konkurencijos. Žinoma, čia yra Šokio teatras, Laisvasis teatras, Apeirono teatras, daug mažučių trupių, bet išlaikyti didesnę trupę ir repertuarinį teatrą yra sunku. Dėl to stengiamės sukurti daugiau trupių ir per kiekybę sukurti ir kokybę. Bandome keisti situaciją, darome festivalius, proveržius, einame į naujas erdves. Visa tai daro jauni žmonės. Labai padeda ir pats miestas, politikai. Šiuo metu su Klaipėdos jaunimo teatru mes nuomojame erdves Klaipėdos kultūros fabrike. Bandome įsikurti ir užsidirbti pinigų, kaip seksis, matysime.
O Kaune - tarpmiestinis gyvenimas. Mes kol kas užsukame į jį tik su spektakliais...
- Taigi jūsų darbas Klaipėdos jaunimo teatre yra daugiau idėjinis, iš to išgyventi sunku?
- Aš nesu matęs, kad koks nors naujas proveržis, nesvarbu, kur jis būtų - fizikoje, chemijoje, muzikoje, šokyje - būtų padarytas be idėjos. Pirmiausia idėja, o paskui pinigai. Aišku, neduok Dieve, kad ta idėja išsigimsta ir pradeda penėtis, nori sočiai gyventi. Gražiausios akimirkos būna, kai metamės į kažką, grįžtame į vaikystę. O kaip išlaikyti tą metimąsi? Kaip pasiekti tai, kad smegenys neprašytų tauko, kad mes netuktume, kad mūsų smegenys ir širdis neaptuktų? Kaip nebijoti suklysti, sustoti, užspringti, apsijuokti, rizikuoti...
- Televizijos studijos egzistavimo laikais filmavotės filmuose. Kaip manote, kokia yra televizija dabar ir ar televizija ir kinas turėtų būti susiję? Ar turėtų televizija remti kino filmų kūrimą?
- Kinas ir televizija neturi nieko bendro. Televiziniai filmai tik pretenduoja būti panašūs į kino filmus. Serialai yra plepėjimai žodžiais, vaidinimas liežuviu. Tai ne kino kalba. Kino kalba yra vaizdo kalba. Kino kalba yra labai brangi kalba. O televiziniai kūriniai, serialai yra daugiau plepėjimai...
Aktoriui, kuris patenka į televiziją, yra labai sunku. Kasdien išpildydamas tam tikrus numerius, tu gali susikurti tokį „brendą“, nuo kurio tau bus labai sunku atšokti. Jeigu kartais gerai suvaidinai reklamoje dažus reklamuodamas, tai gali visam gyvenimui ir likti tais dažais. Žmogus tave pamatęs įsivaizduos, kad reikia pirkti dažus. Ir tu tada gali vaidinti Hamletą ar dar kažką, bet publika sakys, man labiau patiko tavo reklama. Tu mane įtikinai, aš nusipirkau dvi dėžes. Tai labai pavojinga. Į televiziją, man atrodo, galima ateiti paskiausią akimirką.
- O kaip planuojate švęsti gimimo dieną?
- Paprastai gimtadienių vengiu, nes tai nereikalingi šurmuliai. Visos kalbos būna skirtos per daug tau, gauni per daug dėmesio. Visi jubiliejai man būdavo labai nemalonūs dėl to, kad bet koks jubiliejus yra kažkoks tavęs garbinimas. Apskritai proginiai pasisakymai yra šlykštūs, nuobodūs, pompastiški, netikri. Ir taip yra iš abiejų pusių - ir iš jubiliatų, ir iš sveikintojų.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą