Vandenyje laukusi akistata su mirtimi Gabrielės neišgąsdino: „Gal man poros varžtelių ir trūksta“

Vandenyje laukusi akistata su mirtimi Gabrielės neišgąsdino: „Gal man poros varžtelių ir trūksta“

Dažnai filmuose matome, kaip žmonės susikrauna lagaminus ir pabėga į visišką nežinomybę nuo nemėgstamo darbo, rutinos, džiaugsmo nebeteikiančio gyvenimo. Vieni juos vadina bepročiais, kiti žavisi, treti – paslapčia pavydi drąsos.

Būtent jos daug kas gali pavydėti ir Gabrielei Pioraitei (27), kuri prieš beveik ketverius metus įprastos kasdienybės atsisakė dėl užgimusios meilės jėgos aitvarams.

Šiandien mergina laiką leidžia Svencelėje, vadinamoje buriuotojų jėgos aitvarais mekoje. Čia ji ne tik plaukioja pati, bet ir pildo savo svajonę – moko kaitavimo kitus. Gabrielė džiaugiasi, kad susidomėjimas jėgos aitvarų sportu yra gana nemažas ir vis daugiau žmonių atranda šį malonumą.

Mergina viską savo gyvenime planuoja atsižvelgdama į oro sąlygas. Nors mūsų pokalbio metu vėjas jai ir buvo palankus, Gabrielė nusprendė atsikvėpti, mat prieš tai dvi dienas kasdien plaukė po 100 kilometrų.

Tačiau įprastai ji stengiasi išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią progą, kurių Lietuvoje nėra tiek jau daug.

„Jeigu tik leistų vėjas, mes čia kasdien mirktumėm. Bet Lietuvoje mažai tų vėjuotų dienų – čia yra minusas. Dabar išpuolė gan neblogas gegužės mėnuo, nemažai pūtė, bet, kai matau prognozes, kad nebus vėjo, tai darosi liūdnoka.

Visi esam priklausomi nuo vėjo, gyvenam pagal prognozę ir visus planus dėliojamės pagal vėją. Pavyzdžiui, kad išpultų, jog būtų savaitgalis ir dar vėjuotas – ne per silpnas, ne per stiprus – tai čia jau aukso puodas.

Netgi yra toks juokingas pasakymas: jeigu darbas trukdo kaituoti, reikia mesti darbą. Tai aš taip ir padariau“, – juokiasi Gabrielė.

Gyvenimą apvertė aukštyn kojomis Dar mokydamasi mokykloje, mergina svajojo apie keliones po pasaulį, laisvę, tačiau šiam norui iškart išsipildyti nebuvo lemta. „Tėvai kumštuku trenkė per stalą, sakė: eisi studijuoti, diplomas svarbu.

Tai aš ir nuėjau. Tuo pačiu metu pradėjau dirbti pardavimuose, reklamos srityje. Keturis metus atsimokiau, gavau diplomą, įgijau tos ofisinės patirties, nes darbas būdavo nuo 8 iki 17 valandos.

Bet visą tą laiką man kažko taip trūko ir vis norėjosi adrenalino“, – pasakoja kaituotoja. Ji atskleidžia, kad išbandė daugybę dalykų – šuolius parašiutu, snieglenčių sportą, tačiau niekas jos sielos nenuramino iki tol, kol ji prieš ketverius metus pirmą kartą atvyko į Svencelę. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Po poros mėnesių mečiau darbą, nutraukiau santykius su draugu, susipirkau visą kaitavimo įrangą ir išskridau į Vietnamą“, – prisimena Gabrielė. Mergina neslepia, kad dėl tokio sprendimo vykti į nežinomybę buvo šiek tiek jaudulio, bet jis buvo labai malonus. Nors tėvai ir sakė, kad ji išprotėjo, Gabrielė žinojo, kad elgiasi teisingai.

„Pajauti, kad venomis pradeda greičiau tekėti kraujas, kad gyveni. Galima labai užsisėdėti tame ofisiniame darbe, savaitgalių ir vakarėlių laukime. Rutina tada taip įvelka, kad gali ir nepajausti, kaip prabėga gyvenimas. O čia kiekvieną dieną širdis plaka nenormaliu ritmu, bet dėl to verta rizikuoti“, – entuziastingai kalba kaituotoja.

Nuo tada merginos gyvenimas tarsi padalintas į dvi dalis: žiemas ji leidžia užsienyje, Azijoje ar Pietų Afrikoje, kur sąlygos kaituoti yra palankesnės, o vasaromis grįžta namo.

Nors toks gyvenimo būdas daug kam gali skambėti kaip svajonė, Gabrielė neslepia – ilgesys namams ir šeimai yra begalinis: „Galiu prisipažinti, kad kuo daugiau keliauji, tuo labiau norisi būti namuose su artimais žmonėmis.

Pradžioje žavi tas gyvenimo būdas, naujos pažintys, bet su laiku norisi artimų žmonių aplinkui. Dabar jau gal galvočiau ir neišvažiuoti tokiam ilgam laikui, nes labai pasiilgstu šeimos, dėl to tikrai skauda širdį“.

Kaitavimas suteikia laisvę ir bendrystę Pasakodama apie tai, kas ją labiausiai žavi jėgos aitvarų sporte, Gabrielė šiltų žodžių negaili bendraminčiams, su kuriais kartu sukuria malonią aplinką ir nuolatos dalijasi įspūdžiais bei patirtais nuotykiais.

„Kaitavimas yra ne tik apie tai, kad tu plauki ir žaboji vėją, mes esam bendruomenė. Tie, kurie užsiima šituo sportu, visi tuo gyvena, mes visada turim apie ką pasišnekėti. Kai atvažiavau čia, pamačiau visus vėjagalvius ir iš karto įsimylėjau tuos žmones, tą vietą. Tas bendruomenės jausmas yra neapsakomas“, – dalijasi mergina.

Kaitavimas suteikia ir laisvės pojūtį, kurį Gabrielė itin vertina: „Tu žaboji stichiją, todėl jauti laisvę. Visąlaik sakiau, kad man laimė yra laisvė, o būtent kaitas ir duoda tą neapsakomą laisvės pojūtį“.

Tą laisvės pojūtį jausti gali kiekvienas – kaitavimui nėra nei amžiaus, nei lyties, nei svorio cenzo. Tik profesionalaus sportininko karjeros siekiantiems kaituotojams tenka atsižvelgti į amžių, dėl to Gabrielė šiek tiek gailisi, kad jėgos aitvarų sporto neišbandė anksčiau:

„Kaituoti laisvalaikiu – viskas gerai, nesvarbu, kiek tau metų, bet kitaip yra, jei užsiimi profesionaliu sportu, darai karjerą. Ji kaip ir pas krepšininkus ar futbolininkus ties kažkuriuo amžiumi baigiasi, tai labiausiai gailiuosi dėl to, kad nepradėjau anksčiau.

Šiaip džiaugiuosi, kad ir per trumpą laiką pavyko pasiekti tokių rezultatų, tikrai nebūčiau pasvajojusi, kad ateis tokia diena. Jei kas nors prieš kelerius metus būtų tai pasakęs, aš tik būčiau nusijuokusi ir numojusi ranka“.

Pasiekė pasaulio rekordą Vienas iš kone įspūdingiausių merginos pasiekimų – trečioji vieta pirmą kartą surengtose moterų jėgos aitvarų sporto varžybose. Gabrielė joms pasiruošė vos per tris savaites ir ant nugalėtojų pakylos stovėjo šalia kur kas geriau žinomų profesionalių.

„Aš labai norėjau jose dalyvauti, atstovauti Lietuvai ir tiesiog užmiršau savo ribas. Jau buvau plaukianti, bet ten reikėjo padaryti vieną triuką, kuris yra pats pavojingiausias, kokį tik galima atlikinėti.

Organizatoriai man gerai spyrė į užpakalį, pasakydami, kad aš dar nepakankamai gerai plaukiu. Po trijų savaičių įrodžiau, kad yra kitaip. REKLAMA Buvo tikrai labai džiugu, kad pavyko užlipti ant podiumo, tikrai nesitikėjau, iš džiaugsmo byrėjo ašaros – buvo be galo įsimintina diena.

Po šių varžybų atsiradau kaitavimo radare, nes ant podiumo lipo gerai pažįstamos profesionalės ir aš, tokia paprasta mergelytė iš Lietuvos. Niekas nežinojo, nei kas aš tokia, nei kai čia atsidūriau“, – šypsodamasi pasakoja Gabrielė.

Šių metų pradžioje mergina pasiekė dar vieną įspūdingą laimėjimą. Būtent jai dabar priklauso pasaulio rekordas – ji yra aukščiausiai su jėgos aitvaru pašokusi moteris. 23,6 metrų aukštį Gabrielė pasiekė dėl begalinio atkaklumo ir užsispyrimo. „Mane nuo pat pradžių vežė tas reikalas šokinėti kuo aukščiau.

Praeitais metais Keiptaune aš iššokau 17,4 metrus ir galvojau, o, kaip faina, tai mano asmeninis rekordas. Bet tada draugas pasakė, kad lentelėje aš esu ketvirta, nuo pirmos vietos mane skiria maždaug 6 metrai. Aš pagalvojau, kad jei jau esu ketvirtoje vietoje, tai juk galiu būti ir pirmoje.

Tada jau į Keiptauną vykau su tuo tikslu, kad be rekordo negrįšiu“, – prisimena mergina. Į mėlynes ir skausmą dėmesio nekreipia Ji neslepia, kad kiekvieną kartą užsiiminėdama jėgos aitvarų sportu, rizikuoja savo sveikata, o kartais net gyvybe.

 

 

Tačiau Gabrielė stebėtinai ramiai pasakoja apie tai, kad yra skendusi, turėjusi penkis smegenų sutrenkimus. „Mėlynės čia labai dažnos, į jas net nekreipiu dėmesio. Jų yra tekę ir ant veido turėti, stropos veidą buvo ir perpjovusios, dažnai ir nugarą paskauda ar dar kur nors, nes krūvis nemažas, bet jau nereaguoju į tai.

Kaitavimas kūnui tikrai nėra draugas, skausmas ir traumos ta pilkoji medalio pusė, bet viskas atsiperka“, – pozityviai kalba Gabrielė.

Visai neseniai, kovo mėnesį, mergina turėjo labai rimtą nutikimą, kai jau iš labai arti žvelgė mirčiai į akis. „Buvo labai didelės bangos, plaukėme dvi valandas, viskas buvo gerai. Bet yra tokia taisyklė: niekada nesakyk, negalvok, kad darai paskutinį šuolį ar plauki paskutinį ratą.

Aš prisimenu pagalvojau, kad, na, paskutinis šuolis. Tai vos ir nebuvo paskutinis. Šokau, maždaug 20 metrų skridau, buvau neapsidairiusi ir staiga pamačiau, kad priekyje plaukia kitas kaituotojas ir jis manęs nemato. Aš pradėjau rėkti, klykti, bandžiau atkreipti dėmesį, bet jis manęs negirdėjo.

Aš nusileidau tiesiai ant jo, mūsų kaitai susipynė, užgriuvo ant mūsų, o stropos apsivijo aplink kaklą, kas yra blogiausias dalykas, koks tik gali nutikti. Ačiū Dievui, kad taip instinktai suveikė, kad aš su rankom sugebėjau kažkokiu būdu nusiimti stropas, mes išsipainiojom ir išplaukėm į krantą.

Buvau visa drebanti, širdis kalatojosi, turėjau didelį įbrėžimą ant veido, bet abu apsikabinom, sumušėm delnais ir lengviau atsikvėpėm“, – pavojingą įvykį prisimena mergina. Nors šis įvykis ją ir išgąsdino, noras toliau kaituoti niekur nedingo.

„Nutikimas emocionaliai buvo baisus, bet nebuvo jokios minties, kad neiti, neplaukti. Nežinau, kas turėtų nutikti, bet psichologiniai dalykai manęs tikrai nenugalės. Gal man poros varžtelių ir trūksta, kad taip rizikuoju“, – juokiasi mergina.

Gyvena taip, kaip rytoj nebijotų mirti Net kelis kartus akis į akį susidūrusi su mirtimi, Gabrielė sako visiškai jos nebijanti. Ji juokiasi, kad vorai jai kelia didesnę baimę nei mirtis:

„Man pačiai baisu, kaip aš nebijau mirties. Jaučiuosi, kad gyvenimą išnaudoju visiškai maksimaliai ir džiaugiuosi kiekviena akimirka. Taip, būna visko, būna ir liūdnų dienų, bet laimė tiek, kad jei numirčiau rytoj, numirčiau laiminga“.

Mergina atskleidžia, kad ji gyvenime visada stengiasi vadovautis širdimi bei nuojauta ir tiki, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi būti. „Išjunk logiką“ – taip dažnai sau sako Gabrielė ir galbūt dėl to šiandien gyvena taip, kaip visada ir norėjo.

„Nuo pat mažens sakiau, kad mano gyvenimo tikslas yra keltis be žadintuvo ir kad niekas man nevadovautų, nes labai to nemėgstu. Ta diena atėjo. Dabar gyvenu kaip noriu ir žiauriai dėl to džiaugiuosi“, – neslepia Gabrielė.

Ji atvirai sako, kad dažnai sulaukia klausimų, kada gi susitupės, pradės kurti šeimą ir panašiai. Tačiau bent jau artimiausiuose planuose to kol kas nėra. „Yra tas visuomenės spaudimas ir klausimai iš šeimos – tai kur vaikai, kada šeima, pasižiūrėk, kiek tau jau metų, jau turėtum susitupėti.

Bet man kol kas tik vėjas galvoje. Taip, galbūt meilė man apsuks galvą ir susitupėsiu, bet meilė tam žmogui turėtų būti didesnė nei kaitavimui, o tai nežinau, ar realu. Niekada nesakau ne, nes negali žinoti, bet vis tiek noriu turėti tokį gyvenimo būdą ir vaikus nuo mažens vesti kaituoti.

Pažįstu tokių šeimų, kur tėvai jau su vaikais kartu keliauja ir kaituoja, tai man yra visiškas pavyzdys“, – sako Gabrielė.

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder