Viktoras Biržiška, atsargos pulkininkas leitenantas

Motinos parengtas 1895 m. įstojo į Šiaulių gimnazijos parengiamąją klasę. Mokėsi labai gerai. Julija Šalkauskienė (1904-1994) savo knygoje apie vyrą prof. Stasį Šalkauskį (1886-1941) rašė: „Su Viktoru Stasys kurį laiką mokėsi vienoje klasėje. Prisimenu, jis sakydavo, jog tokio gabaus mokinio kaip Viktoras nėra matęs.“

1903 m. Šiauliuose V.Biržiška dalyvavo slaptame lietuvių mokinių ratelyje, kurio narius lietuvių kalbos mokė į Šiaulius ištremtas Jonas Jablonskis (1860-1930). V.Biržiška 1904 m. aukso medaliu baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto matematikos skyrių, bet, pasilikęs ten laisvuoju klausytoju, studijavo Technologijos institute, kurį baigė įgydamas inžinieriaus technologo laipsnį.

Studijuodamas dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijos veikloje, kurį laiką buvo jos iždininkas. Vaidino Miko Petrausko (1873-1937) operetėje „Kaminkrėtys ir malūnininkas“. 1906 m. lapkritį po kratos buvo areštuotas, bet, nepavykus įrodyti kaltės, paleistas. 1906-1907 m. studentų streikų metu dirbo Šiauliuose, vadovaudamas vietinei LSDP organizacijai, savo bute laikė ginklų sandėlį ir slaptą spaustuvę, kurioje spausdindavo atsišaukimus. Studijuodamas vertėsi privačiomis pamokomis, kurį laiką mokytojavo vienoje Peterburgo gimnazijoje, kartu dirbo ir elektros stotyje, vadovavo tramvajų tresto statybos darbams.

Dar būdamas studentas, tapo Baranovskio karinės gamyklos meistru, o prasidėjus karui buvo mobilizuotas, bet paliktas šios gamyklos direktoriumi. Turėjo Rusijos kariuomenės kapitono laipsnį. 1917-1918 m. apie 50 kartų bolševikų kratytas ir kelis kartus areštuotas, bet, reikalaujant fabriko darbininkams, vis paleidžiamas. 1920 m. vėl buvo areštuotas ir rugsėjo 30 d. iškeistas į vieną politinį kalinį iš Lietuvos. Vežant keisti, Lydoje vos nesušaudytas.

1920-1922 m. buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos ir lietuvių mokytojų seminarijos mokytojas, Lietuvių mokslo draugijos aukštųjų kursų dėstytojas, bendradarbiavo ir redagavo lietuvių laikraščius lenkų bei rusų kalbomis. Nuo 1920 m. buvo Vilniaus lietuvių komiteto narys. 1920 m. lapkričio 23 d. pabėgus iš Vilniaus lietuviams karo belaisviams, buvo teisiamas kaip pabėgimo organizatorius. Taip pat teistas 1921 m. dėl vieno straipsnio, išspausdinto 1920 m. „Głos Litwy“ („Lietuvos balsas“), bet, pritaikius amnestijos įstatymus, įkalintas nebuvo. 1922 m. sausio 20 d. kartu su broliu Mykolu Biržiška (1882-1962) ir kitais vėl buvo suimtas, įkalintas Lukiškių kalėjime, kaltintas krašto išdavimu, gąsdintas sušaudymu, bet, įsikišus Tautų Sąjungai, 1922 m. vasario 6 d. ištremtas į Lietuvą.

Kaune nuo 1922 m. buvo Krašto apsaugos ministerijos artilerijos tiekimo skyriaus viršininko padėjėjas, o nuo 1922 metų birželio iki 1926 metų gegužės - viršininkas. Kaip rašo J.Rudokas, V.Biržiškos „vadovavimo metais artilerijos sandėliuose ir kariuomenės dalyse buvo intensyviai tvarkomi ginklai ir amunicija. Sunkiais karo metais tekdavo imti viską, ką pavykdavo gauti, be to, trūko nusimanančių apie amuniciją žmonių, todėl sandėliuose buvo susikaupę daug visokio karinio turto - ir vertingo, ir šlamšto, ir pavojingų medžiagų. Tas atsargas teko iš pagrindų peržiūrėti, patikrinti, surūšiuoti atrenkant tai, ką verta saugoti, ką reikia skubiai sunaudoti, o ką - sunaikinti nelaukiant nelaimės.“

V.Biržiška buvo pirmasis, kuris moksliniame Lietuvos kariuomenės žurnale „Mūsų žinynas“ paskelbė straipsnį apie aukštosios matematikos (tikimybių teorijos) taikymą kariuomenėje „Tikimybių teorija ir jos vaidmuo artilerijai“. Kartu V.Biržiška 1922-1924 m. mokytojavo Kauno „Aušros“, 1925 m. - suaugusiųjų gimnazijose. 1922-1939 m. - Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto docentas, ekstraordinarinis profesorius, 1940-1944 m. - Vilniaus universiteto ordinarinis profesorius.

Iš kariuomenės į atsargą V.Biržiška išėjo turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Buvo Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungos vienas iš steigėjų 1933 m., nuo 1934 m. - Lietuvos gamtininkų draugijos matematikos sekcijos pirmininkas, Lietuvių ir ukrainiečių draugijos paskutinysis pirmininkas.

1944 m. liepą pasitraukė į Vakarus, 1946-1949 m. buvo Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pineberge profesorius, Matematikos ir gamtos fakulteto prodekanas, matematikos grupės vedėjas.

Nuo 1950 m. gyveno JAV. V.Biržiška garsėjo kaip reiklus dėstytojas. Buvęs jo studentas Kaune Aleksandras Zujus rašė: „Šių eilučių autoriui neseniai Amerikoje pavyko beveik per akimirką rasti neapibrėžtinį integralą, kurį bergždžiai mėgino apskaičiuoti du kolegos amerikiečiai. Vienas jų pasakė man: „Jūs labai gerai mokate integravimo metodus.“ Man neliko nieko kita, kaip pasakyti: „Ir jūs mokėtumėte, jei jums būtų reikėję išlaikyti egzaminą pas prof. Viktorą Biržišką.“ Taigi egzaminams studentus V.Biržiška gerai parengdavo, nes, kaip rašo tas pats autorius, „iš prof. Z.Žemaičio „rankų“ studentai matematikai patekdavo, kaip kad kai kas mėgdavo sakyti, į prof. Viktoro Biržiškos „skaistyklą“ arba „malūną“. Kitas buvęs V.Biržiškos studentas Aleksandras Pakalniškis (1910-2012) rašė, kad studentai profesorių vadindavo „markizas Viktorijanus de Biržiška“.“

Spaudoje V.Biržiška bendradarbiavo nuo 1906 m. Rašinius publikavo Vilniaus lenkiškame lietuvių žurnale „Echo“ („Aidas“), „Mūsų Vilniuje“, „Trimite“ ir kt. Išleido atsiminimus „Neužgijusios žaizdos“ (1936, 2-asis leid. JAV, 1966, pavad. „Dėl mūsų sostinės“). Apie aukštąją matematiką rašė „Kosmose“, „Mūsų žinyne“, „Lietuviškojoje enciklopedijoje“, redagavo šios enciklopedijos matematikos skyrių. Atskirais leidiniais išėjo jo „Įvadas analizin“ (1927) - hektografiniu būdu parengtas 240 p. paskaitų konspektas, 492 p. „Integralinio skaičiavimo pagrindai“ (1928), 586 p. litografiniu būdu išspausdinti „Matematiškosios tikimybių teorijos pagrindai“ (1930). 1938 m. V.Biržiška parengė leidinį „Vektorių analizis“, bet jis nebuvo išspausdintas. Didžiausias jo matematinis veikalas „Sveikųjų, racionaliųjų, kompleksinių, hiperkompleksinių ir algebrinių skaičių mokslas“ buvo parengtas spaudai, bet dėl okupacijų ir karo taip pat neišspausdintas. Tikimybių teorijos taikymo ir istorijos bei apibendrintų išvestinių klausimais rašė „Mūsų žinyno“ ir „Kosmos“ žurnaluose, parašė 183 enciklopedinius straipsnius.

Svarus V.Biržiškos indėlis ir į mokyklinės matematikos didaktiką. Kadangi Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje buvo itin aktuali neraštingumo likvidavimo problema, į jos sprendimą greta kitų inteligentų patriotų įsitraukė ir V.Biržiška, 1920 m. išleisdamas jo išverstą vokiečių autorių G.Fyberio ir A.Bero (G.Fieber, A.Ber) „Aritmetiką suaugusiems“. 1921 m., dar dirbdamas Vilniuje, jis buvo parengęs trigonometrijos vidurinei mokyklai rankraštį, bet 1922 m. per kratą jis buvo lenkų žandarų konfiskuotas ir sunaikintas. Labai didelis V.Biržiškos nuopelnas mokyklai - Zigmo Balučio-Balevičiaus (1907-1964) algebros, Kazio Klimavičiaus (1886-1972) aritmetikos teorijos bei A.Graželio trigonometrijos uždavinyno mokslinis redagavimas.

Gyvendamas JAV kaip estafetės lazdelę iš mirusio brolio profesoriaus Mykolo (1882-1962) perėmė anksčiau mirusio brolio profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884-1956) parengtos knygos „Aleksandrynas“ II ir III dalių leidimą, bet III dalies leidinio ir pats nebesulaukė. Beje, šeimos tradicijų visi Biržiškos labai laikėsi. Mirus tėvui, o po to ir motinai, Viekšniuose, „Biržiškų namuose liko gyventi profesorių mylima auklė, ištikimoji Anusėlė (Ona Butkaitė, gim. 1868), - rašo Viekšnių vaistininko dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė. - Ji seniai buvo tapusi šeimos nariu. Metinių švenčių, o ypač vasaros atostogų metu po motinos mirties į Viekšnius parvažiuodavo profesoriai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras su šeimomis.“ Pažymint didžiulį brolių profesorių Biržiškų indėlį į Lietuvos kultūrą, pagerbiant šviesų jų tėvo gydytojo Antano Biržiškos atminimą, 1990 m. Viekšniuose atkurta Biržiškų memorialinė sodyba.

Prof.habil.dr. Algirdas Ažubalis

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija