Įšventinusi į raganų ir raganių luomą bene 80 Lietuvos žmonių (šabašas vyksta kasmet prie Danės upės), Vilija susitaikė su tuo, kad vienų piktai peikiama, kitų garbinama. Peikia tie, kurie žodį ragana kildina nuo žodžio ragai, nors tai žodis, reiškiantis regėjimą, vidinį matymą, matymą to, kas ateina per pasąmonę.
"Kai kurie puola, net nenutuokdami, ką darau. Štai po paskaitos Kaune žmogus paklausė: ar nebijot raganauti? Sakau: "pirma išsiaiškinkit, ką tai reiškia. Jūsų tamsa - jūsų problema". Šitiek daug literatūros apie tai! Stengiuosi nepataikauti visuomenei, o stovėti tvirtai, kad ir žmonės galėtų tvirtėti."
Kad yra peikiama, Vilija susitaikė - tai tik įrodo, jog pasaulis vystosi spirale: viduramžiais raganos degintos ant laužo, 21 amžiuje Lietuvoje tenka pasijusti dar kaitresnėje - nepakantumo - ugnyje, mat susidoroti stengiamasi vis rafinuotesniais būdais. Net prieš šešerius metus nejautusi tokios kai kieno neapykantos, kokią tenka pajusti šiandien. Puola tie, kurie įsivaizduoja, jog pasaulis turi būti būti toks, kokį mato jie.
Tačiau Vilija mėgsta šokiruoti, ir daro tai sąmoningai. Išsitatuiravo ant riešo tatuiruotę. Simbolinę - čia ir šuo - kolektyvo simbolis, karūna, žalčiukas, rožė. Visa simbolizuotų ištikimybę pasirinktai idėjai. Kol nepaaiškini, ką ši tatuiruotė reiškia, niekas nekimba. Bet tik paaiškink... ir prasideda. Kartą dėl jos užsipuolė girtas medikas, Plechavičiaus palikuonim prisistatęs. "Jei būtų mano valia, aš tokias kaip jūs sunaikinčiau, uždaryčiau", - rėžė. Pasakiau, kad ir pati medikė - tada nustojo rėkti."
Negalėdami daugelio pasaulyje vykstančių reiškinių pažinti nei paaiškinti, psichiniais ligoniais ją ir jos mokinius išvadina psichoterapeutai, net žurnalistai. Tai, ko nesupranta, kas neatitinka katalikiškos sampratos, jie vadina nukrypimu nuo normos.
"Puola mane, nori suniokoti. Ne žmogų - patį reiškinį nori suniokoti. Viename dienraštyje teko skaityti, kad tokie kaip aš daro tokią įtaką tautai, jog ši imasi dangoraižius sprogdinti!.. Jei nepatinka reiškinys, nerašyk, aiškinkis, kodėl nepatinka, kodėl jis visgi egzistuoja, atlik nuomonių tyrimą."
Į tuos rašinėjimus Vilija sako nekreipianti daug dėmesio, tačiau ją skaudina tai, kad sujaukia žmonių sąmonę. Yra buvę, kad jos išgydyti vaikai mokykloje stojo jos ginti kumščiais. Gaila jų - "kam jaukti juos, pasaulyje ir taip pilna negerovių, žudynių..."
Užsieniečiai, atvirkščiai, žavisi raganų renginiais, atvyksta senovinių ritualų pasižiūrėti - filmuoja, fotografuoja. Juk bėgimas per žarijas - fenomenalus dalykas, jokioj kitoj šaly to nepamatysi. Pastaruoju metu ir lietuviai, ištroškę įspūdžių, ėmė juos kviestis į savo šventes. Žmonėms įdomu pažiūrėti į "gyvą raganą".
Taisyk ne kitus, o save
"Tai, ko mokau, nėra religija. Tai tiesiog kitoks požiūris, kitoks pasaulio matymas ir suvokimas, senųjų tradicijų puoselėjimas. Kuo intelekto daugiau, tuo žmonės laisvesni, bet intelektas - ne protas, kuris dirba kaip kompiuteris. Intelektualus žmogus moka priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir bando taisyti tik save, o ne kitus.
Kasdien žmogus paleidžia į eterį daug daugiau blogų minčių, nes jų nekontroliuoja, nei tie, kurie domisi ezoterika, parapsichologija, okultizmu. Šie kontroliuoja, nes žino atsakomybę už tai, suvokia, kad nuo jų minčių priklauso jų pačių gerovė, ateitis. Kai paaiškini giluminius, karminius dėsnius, minties santykį su gyvenimu, lengviau tampa gyventi."
Vilijos Lobačiuvienės mokykla - tai praktinės magijos, kitaip tariant - parapsichologijos, mokykla. Nuo kitų, sakė, skiriasi gal tik profesionalizmu. Daug pasekėjų neturi, nes pusė susirinkusiųjų į užsiėmimus paprastai atkrenta, pamatę, jog laukia kasdienis didelis darbas - turi išmokti jogos, meditacijos, manualinės terapijos, įvairiausių kitų dalykų, net eilėraščių rašymo. Visa tai tam, kad taptum laisvas iš vidaus. Pamažu žmogus išeina į daugiamatę erdvę, kur kitos vibracijos, dėl to kurį laiką jis gali jaustis blogai. Griūva ankstesnės nuostatos, lengviau priimti kitokį požiūrį.
Į raganavimą atvedė joga
Jurbarko rajone augusi Vilija nuo mažens išsiskyrusi iš kitų bendraamžių. Bet ne potraukiu paslaptingiems reiškiniams, o dėl to, kad gyvenimas šiurkščioje kaimo aplinkoje vertė už save pakovoti. Pasitikėjimo savim nepridėjo ir dideli randai ant veido, kurį apdegė būdama tik 8 mėnesių. Nori nenori reikėjo įsitvirtinti, atsilaikyti - "juk neverksi visą laiką". Tai subrandino poreikį kitaip žiūrėti į pasaulį, rasti nišą, kurioje galėtų pasiguosti, daryti ką nors geriau nei kiti. Tad jau mokykloje tapo lydere.
Saviugdą palaikė autoritetą kaime pelniusi šeima: bajoriškos kilmės tėvas, žolininkė, vegetarė motina.
Viskuo besidominčioje šeimoje, ne visada palaikiusioje krikščionišką požiūrį į pasaulį, visada po ranka būdavo įdomios literatūros. Dar vaikystėje Viliją labai sudomino joga - apie ją rašyta "Moksle ir gyvenime". Pasiskaitydavo, pasižiūrėdavo piešinukus - ir asanas išmoko be niekieno pagalbos. Joga ir buvo tas kelias, nuvedęs ją į parapsichologiją, ką kiti vadina raganavimu.
Padėjo mirusios mamos siela
Baigusi mokyklą atvyko į universitetą - studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Skleidėsi talentai - rašė "Jaunimo gretoms", konsultavo įvairiais psichologijos klausimais skaitytojus. Tada susidomėjo bekontakčiu masažu - apie tai pasakodavo iš Rusijos atvykę garsiosios Džunos mokiniai. Pamažu brendo pasitikėjimas savimi: kodėl aš negaliu daryti tai, ką daro jie, - gydyti rankom?
Baigus universitetą ištekėjo, gimė dukrelė. Likimas negailėjo sunkumų - vienas po kito mirė abu tėvai. Tie sunkumai subrandino praktikai - pati ėmė gydyti.
"Mirusi mama ateidavo ir pasakydavo: tu dabar nueisi ten ir padarysi tai... Bet porąsyk išsigandau ir nepadariau kas reikėjo, labai dėl to sielvartavau. Po savaitės vėl tokia pat situacija pasitaikė, tada jau pavyko: žmogus susirgo gripu, o turėjo kitądien vykti į Lenkiją. Po mano seanso išprakaitavo, užmigo, atsikėlė be temperatūros. Tęsėsi neįtikimos sėkmės periodas - matyt, kad padrąsintų mane, nes kai kurios ligos, kurias tada įveikiau, ir dabar sunkiai man paklūsta."
Pasirinkusi savo kelią Vilija sako niekada nuo jo nenukrypusi, tik siekusi kuo daugiau žinių įvairiose mokyklose, kad galėtų pagelbėti prašantiesiems pagalbos. Niekada neieškojusi pelningesnio darbo, nors galimybių turėjusi.
Sugrąžink man vyrą!
Kreipiasi žmonės į raganą ne tik dėl ligų, kurių neįveikia jokie gydytojai ar vaistai. Ateina pas ją bėdų ištiktieji, pakliuvusieji į keblias situacijas. Maža to - kitas, žiūrėk, tikisi, kad ragana padės išlošti loterijoj, išlaikyti egzaminus, grąžinti draugą ar vyrą.
"Aiškinu, jei tas žmogus ne su tavim, ne tau jis skirtasis. Užsispyrę: ne, tai mano antroji pusė. Tada pagąsdinu: grąžinti vyrą - tai juodoji magija. "Man nesvarbu kokia, - spiria, - grąžinkit, ir viskas."
Vieniems, žiūrėk, nepatinka marti, kiti piktinasi, kam nepakeičiu politinės situacijos ar nesurandu pakelių žudiko. Ar padedu? Priklauso nuo situacijos. Bandau paaiškinti žmogui, ką reiškia, sakysim, vyrą grąžinti, padedi nebedaryti klaidų, nuramini, patari išlaukti, nes matai, kad vyras pats sugrįš, neiti prieš likimą.
Jei tau vienas žmogus visą pasaulį atstoja - Dievas vis tiek tave baus, nes per tą žmogų net Dievo nebematai. Neturime prie nieko prisirišti - juk vis tiek teks viską palikti. Kol to nesuvoki - tai ir gausi kaip dominantę savo gyvenime, to, kas tau skaudžiausia, prašyte prisiprašysi. Evoliucija vyksta per emocijas, jausminį pradą, pasaulin ir ateinama išbandymų patirti."
Daug kartų norėjo viską mesti
Pradėjusi "raganauti" Vilija iš pradžių negalėjo atsakyti jokiam žmogui, kuris kreipėsi su bėda. Tas "privalau padėti" išvedė iš pusiausvyros, išsekino. Negalėjo niekur nuo to pabėgti: rytą atsikelia - kažkas kieme laukia. Ateina vakarais - jei nepriimsi, sėdės už lango per naktį. O užmigus pažadins savižudžio, kuris griebiasi jos patarimų kaip paskutinio gelbėjimosi rato, skambutis. Šneka net keletą valandų, kol pašnekovui praeina noras žudytis. Tokių neguodžia - erzina, nes jam būtent to reikia.
Prieš išsiugdant aiškiaregystę, pasakoja Vilija Lobačiuvienė, turi dar išmokti valdyti savo bioenergiją, antraip gali išsekti, ypač po sunkių ligonių gydymo seansų. "Buvo ir man blogai, išsekdavau, išsibalansuodavau taip, kad gyventi negalėjau. Daug kartų norėjosi viską mesti. O aš juk ir mokytojų neturėjau, nes Lietuvoje esu šios srities pradininkė."
Ar nesiilgi paprastų moteriškų džiaugsmų, pastovumo? "Būna, kad norisi normalaus paprasto gyvenimo, kaip visi - savaitgaliais į sodus, prie ežerų nuvažiuoti. Taip norisi, net bloga, bet neaitrinu dūšios, žinau, kad tai ne mano gyvenimas, negalėčiau jo iškęsti. Daug kartų viską persvėriau, permąsčiau. O ir nuovargis metams bėgant kaupiasi. Pabosta vis tą patį daryti".
Informacija - per sapnus
Neišdavusi savo pasirinkto kelio, Vilija prieš 8 metus išsiskyrė su vyru. Džiaugiasi savarankiškomis, nuoširdžiomis, rūpestingomis dukromis. "Net mokyti jų neturėjau laiko, sakiau - gyvenimas išmokys, pastatys kur reikia". Turi jau ir anūkėlį. Daugiau nieko artimo sako nebeturinti: "visko atsisakiau, nenoriu gyvenimo eikvoti tuštiems pokalbiams, santykių aiškinimuisi. Einu tik ten, kur iš manęs nieko nereikalauja, kur galiu išsaugoti savo energiją, nes jos reikia žmonėms."
Be dukterų ir anūko, namuose lauka du šunys, katinas. "Juos irgi reikia prižiūrėti, už visus atsakyti ir rūpintis, nes žmogus atsako už tai, ką prijaukina. Jei nežadi rūpintis - nejaukink. Taip ir gyvenime: jei įsivėlei į situaciją - atsakyk, arba nesivelk į ją."
Dirbdama 12 valandų per parą, Vilija Lobačiuvienė įprato maksimaliai suplanuoti savo laiką, skaičiuoti minutes: stengiasi neapvilti žmonių, kad šie nesureikšmintų, jog jiems nesiseka.
Tik atsibudusi pirmiausia apmąsto, ką sapnavusi: sapnai jai teikia informaciją, kaip tą dieną seksis reikalai. Rezultato, kurį parodo sapnas, pakeisti jau negalės. Gali tik jam pasiruošti.
Klaipėdoje ji - dažnas svečias. Čia - daug durų, į kurias pasibeldusi bus mielai priimta. Važiavimas prie vairo uostamiestin keturias valandas - jai poilsis: daugiau juk neturi laiko pasiklausyti muzikos, visu balsu padainuoti, išsirėkti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą