Vincas Nesteckis: "Jei neturi humoro jausmo, gyvenimą sutrumpini perpus"

Aš tik stebiu, kaip kiti bankrutuoja. Iš bet kurios krizės ir bankroto atsiranda nauji dalykai.

Turiu per du tūkstančius knygų. Dabar skaitau žiauriai gerą knygą "Sėkmės universitetai". Tai pasaulio išminčių mintys apie žmogaus gyvenimą. Jeigu žmogus save myli ir gerbia, nepuola į depresiją dėl menkiausios nesėkmės, - išgyvena ir gauna gerą pamoką. Visos nelaimės - laikinos, tik mokėk suvaldyti savo emocijas, žiūrėk su humoru, ir išeisi iš visų nelaimių ir bankrotų juokdamasis ir pasimokęs.

Ar nuo pat vaikystės buvote lyderis?

Niekada gyvenime nesvajojau būti prezidentas. Mokykloje mane vadino gyvsidabriu - buvau ryškus ir judrus. Toks esu ir dabar. Dar jaunas tapau vadovu.

Iš ko paveldėjot humoro jausmą?

Mano tėvas buvo labai šmaikštus ir linksmas. Be to, turėjo gražų braižą ir švarią sąžinę. Augau vienuolikos vaikų šeimoje, gimiau šeštas iš eilės.

Jei neturi humoro jausmo, gyvenimą sutrumpini per pusę. Man humoras - gyvenimo kelrodis, kas antrą sakinį pasakau perkeltine prasme.

Beveik 10 metų vadovaujate "Pušynui". Girdėjau, padarėte čia perversmą.

Atėjau 1990 m. birželio pirmąją. Lietus pylė kaip iš kibiro. Įėjęs pro paradines duris pamačiau, kad lyja ir viduje. Sustatyti kibirai, indai. Galvoju, kur aš patekau... Vieta - stebuklinga, gyvenau netoliese, man buvo pikta, kad pastatas toks apleistas! Tualetai - tupyklos, velniška egzotika...

Kolektyvą radau didžiulį. Klausiu: "Kiek poilsiautojų turite?" Sezonas gi buvo. "Nė vieno." Atleidau 70 procentų vienas kitą saugančių darbuotojų, ir pradėjome dirbti.

Šiandien dirbame pelningai. Padarėme remontą. Uždirbame 30 000 Lt pelno. Rekonstravome interjero meno kūrinius - jie įtraukti į meno vertybių registrą.

Ar savo pavaldinius išspaudžiate kaip citrinas, ar jie gali jums ant peties išsiverkti? Ar paklausiate, kaip šeima, vaikai?

"Į krizes ir bankrotus žiūriu su panieka, esu rakštis sėdynėj, nes nepasiduodu ir niekada nepasiduosiu", - juokiasi Vincas Nesteckis

Kolektyvas ne per vieną dieną sukuriamas, bet yra visa ko pagrindas. Aš niekada nesijaučiau esąs karalius arba tėvas, - lygiavertis kolektyvo narys. Niekada nesu pakėlęs balso. Sakau: jeigu darbas yra problema, reikia ieškoti kito darbo.

Einšteinas sakė: jeigu kasdienės pastangos kyla ne dėl nuostatų ar programų, o dirbi iš širdies, tai proto būsena panaši į religinę ekstazę arba įsimylėjimą...

Jūs teisi. Aš nesu gyvenime pavėlavęs į darbą, einu pakilia nuotaika. Nekenčiu penktadienių, man mielesni pirmadieniai. Jaučiu malonumą, kai bendrauju su klientais, atvykstančiais iš Amerikos, Italijos, Prancūzijos. Pas mus žmonės atvažiuoja gydytis ir ilsėtis, ne puotauti. Bet turime pokylių salę ir gyvą muziką savaitgaliais.

Manau, kad esate perfekcionistas, o psichologai sako, kad tai beveik tas pats, kas teroristas. Ar šalia jūsų būti lengva?

Žmogų iš darbo atleisti man yra didžiausias skausmas. Išbandau visus variantus, kaip jį "pataisyti". Jeigu einu pro šalį ir išgirstu ginčą, - ranką ant peties padėjęs, paklausiu: "Ar nemokat gražiai pasikalbėti, bandot piktuoju problemą išspręsti?" Ir tie dalykai išnyko.

Kas daro jus laimingą? Poetas Geda yra sakęs, kad ilgainiui žmogus nieko neištveria: nei savęs, nei savo Dievo, nei degtinės. Tada savo nusivylimą perkelia ant kitų.

Žmogaus pinigai dar niekada nėra padarę laimingo, milijardų į kapus nenusineši. Už didelius pinigus gali gauti bet ką, bet ar čia gyvenimo esmė? Niekada nebuvau pinigų vergas.

Laimingas jaučiuosi, kad pats esu reikalingas, kad man kiti reikalingi. O kai būna juodasis periodas, reikia į tai pažiūrėti su panieka, nepasinert į jo analizavimą, ir jis pasibaigs.

Trys jūsų vaikai tikriausiai baigė geriausius užsienio universitetus?

Kai reikėjo, jiems padėjau, padedu ir dabar. Du sūnūs dirba valdiškus darbus Lietuvoje, dukra Diana gyvena Amerikoje, kartu su savo vyru Vašingtone dirba Lietuvos ambasadoje. Nesakau, kad čia velniški pasiekimai, bet dukra daug kalbų išmoko, labai panašaus į mano charakterio - užsispyrusi, siekianti tikslo.

Mažiausias "vaikas" - škotų kalnų terjeras, žiauriai protingas. Jau daugelį metų esu priverstas porą kartų per dieną bėgioti su juo pajūryje.

Manau, mokate elgtis su moterimis ir patinkate joms. Kaip jų atsiginate?

Nei ginuosi, nei ieškau. Turiu nuostabią žmoną, su kuria nugyvenau 40 metų, mėgstu apie ją galvoti ir turėti širdyje, bet nemėgstu suokti saldžiai. Nuostabi vien todėl, kad yra mano žmona ir vaikų motina. Aš visas vasaras nuo ryto iki vakaro būnu darbe, o jai tenka ant savo pečių laikyti namus.

Kokių turite silpnybių? Matau ant jūsų riešo auksinį "Roleksą".

Turiu jų gal penkiolika ir aukso grandinėlę ant kaklo. Maistui ir apdarui išleidžiu nemažai pinigų, bet nesu išrankus. Mane tenkina ir košė, jeigu išvirta su meile. Juodų ikrų ir ungurių prisivalgiau sovietmečiu. Žvėrienos nevalgau, nes negalėčiau žvėries nušauti.

Ar jaučiate kokį nors nerimą, o gal esate bebaimis?

Šį lapkritį švęsiu šešiasdešimtmetį: ko dar bijoti? Vaikai išleisti į gyvenimą, auga anūkai.

Nežinau, kas bus po mirties, bet manau, kad žemėje mes išgyvename dangų. Du kartus per savaitę žaidžiu tenisą, vasarą - penkis kartus. Nesu didis sportininkas, bet dalyvauju savo amžiaus grupių varžybose. Palangos teniso klubas - vienas geriausių Lietuvoje. Ir išgyvenu daugybę gyvenimų keliaudamas po pasaulį.

Ką tik sugrįžote iš Italijos Alpių; ir kokie tie slidinėjimo ypatumai?

Per trisdešimt metų slidinėju. Kiekvieną rudenį, prieš Naujuosius metus ir po jų važiuoju į kalnus.

Slidinėjimas - toks dalykas: jeigu pats nenugriūni, nugriaus kiti; kai kals į šoną - slidės išlekia, žiežirbos akyse. Žinau, kad pirmą ir paskutinę dieną reikia elgtis atsargiai. Pirmąją perskridau oru per tris vaikus (staigus 90 laipsnių posūkis siaurame kelyje), paskutiniąją į mane trenkėsi septyniasdešimtmetė vokietė. Maniau, iš jos nieko nebus likę, bet ji tik juokėsi. Nuo visų trasų leidžiuosi. Dažniausiai slidinėju su savo vaikais arba su draugais.

Prieš keletą metų buvo skalambijama, kad Palanga taps ir žiemos kurortu. Šnipštas išėjo. Kodėl?

Rašiau magistro darbą apie Lietuvos kurortų praeitį ir perspektyvą, buvau miesto Tarybos narys. Klaidos kartojamos, neturima ilgalaikės vizijos nei strategijos.

Tarybiniais laikais Palangoje žiemos metu poilsiaudavo nuo šešių iki dešimties tūkstančių žmonių. Dabar sunaikintos sanatorijos - "Žuvėdros", "Neringos", "Jūratės".

"Saulėlydžio" komisijoje dirba 200 žmonių, kurie gauna darbo Palangoje, nors čia nieko nebeliko. Viskas išparduota, pristatyta kotedžų. Kas ilsėtis atvažiuos čia po trisdešimties metų, kai Lietuva bus turtinga? Nebus žemės pajūryje sanatorijai pastatyti.

Ką daryt?

Visa pajūrio teritorija turi būti valstybės saugoma. "Jūratės" baseino statybą sustabdė paminklosaugininkai, o būtų investavę užsienio verslininkai. Ten, kur valstybės "činovninkai" neturėtų kištis, - visada įsikiša.

Miesto Taryboje dirbau šešiolika metų, buvau Ekonomikos ir biudžeto komiteto pirmininkas, tiek kreipimųsi siuntėme Vyriausybei ir Seimui dėl kurorto statuso... Strategavome, analizavome... Dirbome iki išnaktų.

Reikia smulkiąją pramonę palaikyti, mokslo įstaigą Palangoje atidaryti, kuri ruoštų specialistus. Palanga dūsta, neturime kultūros namų, pramogų, galime girtis tik jūra, smėliu ir pušynu. Praėjo laikai, kai žmonės čia važiuodavo palėbauti, - dabar važiuoja gydytis. Reikia teikti geras paslaugas, turėti kur jas steigti. Va Druskininkai, atėjus į merus Malinauskui, bankrutavęs, miręs miestas, - atgimė.

Jeigu aš galėčiau "Pušynui" paimti valstybės kreditą, šis pastatas duotų 3-4 milijonus pelno per metus. Jeigu būtų įdėta dešimt milijonų, - būtų seniai sugrįžę.

Visi kalba, kad darosi negeri dalykai, bet nieko nedaro.Žiūrėkit, kaip ateinama į valstybės postus; dažniausiai per partijas, draugus... Jeigu ateina stiprus vadovas, - jo bijoma. Jiems geriau paklusnus, o toks kaip aš - rakštis sėdynėj, nes nepasiduodu ir niekada nepasiduosiu.

Kodėl nebedirbate miesto Taryboje?

Bergždžias sveikatos švaistymas. Verčiau ją skirti savo verslui, vaikams, gyvenimui, labdarai. Esu Palangos krepšinio klubo "Naglis" rėmėjas. Be to, rengiu talkas Palangoje - malonumas saulelei šviečiant sutvarkyti kopas, pamiškę. Beje, savo reabilitacijos centro tvenkiniuose auginu eršketus.

Papasakokite ką nors linksmo.

Tai kad visas gyvenimas nepaprastai juokingas.