Volfas Mesingas: „Aš matau žmonių mintis"

1915 m. Mesingas ir jo impresarijus ponas Celmeisteris su psi­chologinių eksperimentų programa išvyko į pirmąsias gastroles — į Vie­ną.

Su cirku Volfas atsisveikino visiems laikams. Gastrolės tęsėsi tris mėnesius. Jo pasirodymai sutraukdavo daugybę žiūrovų. Mesingas ta­po „sezono žvaigžde".

Čia, Vienoje, Mesingas susitiko su Albertu Einšteinu. Tada, 1915-aisiais, Einšteinas buvo pačioje savo kūrybinės šlovės viršūnėje. Apsi­lankęs viename iš Mėsingo pasirodymų, jis pakvietė jaunąjį magą į sve­čius.

Einšteino namuose Mesingas sutiko dar vieną žmogų — Zigmuntą Froidą, įžymų austrų gydytoją ir psichologą, psichoanalizės kū­rėją.

Z. Froidas pasiūlė iš karto imtis eksperimentų. Jis tapo Mesingo „žadintoju", t.y. pradėjo mintimis jam įsakinėti.

Pirmasis paliepimas buvo toks: nueiti prie tualetinio staliuko, pa­imti pincentą ir grįžus išrauti iš puikių vešlių Einšteino ūsų tris plauke­lius. Paėmęs pincentą, Mesingas priėjo prie žymiojo mokslininko ir at­siprašęs pasakė jam, ko nori Froidas. Einšteinas nusišypsojo ir atkišo skruostą...

Antroji užduotis buvo lengvesnė: paduoti šeimininkui jo smuiką ir paprašyti, kad mokslininkas pagriežtų. Mesingas išpildė ir šį bežodį Froido paliepimą. Einšteinas nusijuokė ir ėmė griežti. Vakaras praėjo nevaržomai ir draugiškai šnekučiuojantis, nors vienam iš pašnekovų — Mesingui — buvo tik 16 metų.

Atsisveikindamas Einšteinas jam tarė: „Jei bus blogai, ateikite pas mane..."

Einšteinas savo dienas baigs Prinstone. Mesingas taps aiškiarege žuvimi, išmesta ant sauso materializmo kranto Stalino imperijoje; daktaru Mabuzė, tarnaujančiu sovietų filharmonijoje; Veimaro dekadanso atskala pilkoje svetimoje realybėje...

Tačiau abiejose savo įstabios gyvenimo kelionės dalyse Mesingas liks aktualaus stiliaus smaigalyje.

Veimaro šlovės zenite mesiras efektyviai projektavo bohemiškojo Volando, išprotėjusio menininko, tarnaujančio nematomam Kaliostrui, įvaizdį. Berlynietis puošeiva siūdinosi artistiškus modernius švarkus, pūstus marškinius, nepadoriai ryškius kaklaraiščius, - tikras smaragdinio nuodėmių ir paleistuvystės miesto burtininkas.

Pabėgęs į Sovietų Sąjungą, Mesingas, žinoma, atsisakė savo ekscentriškų puošmenų ir priėmė laikmečio diktuojamą rimtesnę ir patosiškesnę, bet ne mažiau prabangią madą.

Vienintelėje išlikusioje kino kronikoje (1942 m. Mesingas perduoda Sovietų Sąjungos didvyriui lakūnui Kovaliovui už savo pinigus pirktą lėktuvą) Volfas užfiksuotas iškilmingu juodu dryžuotu kostiumu ir paltu su didžiule kailio apykakle - tarsi ką tik pristatytas iš naktinio Kremliaus banketo. Ką gi, jis su tuo pačiu aplombu sugebėjo tarnauti ir aukščiausiajai jėgai, ir aukščiausiajai valdžiai.

Mesiras Mesingas tampė už ūsų Einšteiną, skaitė Froido mintis ir rodė Gandžiui fokusus su gyvate.

Sąmonės sukrėtimas

Jaunojo Mesingo gyvenimo istorija - tai "Oliveris Tvistas", lengvai atmieštas "Hariu Poteriu"; Indianos Džonso - burtininko istorija, kupina fantastiškų susitikimų ir nutikimų.

Jis gimė 1899 metų rugsėjo 10 d. Lenkijoje, žydų judėjų šeimoje. Tėvas atidavė Volfą iš pradžių į hederį (pradinę mokyklą prie sinagogos), o paskui į ješivą - būsimųjų rabinų akademiją. Neįtikimas faktas: dvasininko pašaukimą sūnui suorganizavo tėvas. Pagal geriausias vietinio žydų teatro tradicijas Mesingas vyresnysis pasamdė pažįstamą, kad šis suvaidintų baltai apsitaisiusį angelą.

Tokį, iškėlusį rankas į dangų bei liudijantį jam skirtąją tarnystę, ir išvydo vaikiščias. Bet nepraėjo nė metai, ir Volfas pažino jį aplankiusį angelą kaip vietinį žmogystą, apsistojusį tuose pačiuose maldos namuose, kuriuose gyveno ješivos mokiniai.

Volfas per keletą sekundžių išgyveno esminį pasaulėžiūros perversmą ("Dievo nėra, yra tik šou biznis"), nušvilpė visuomeninį indą, kur žydai mesdavo savo uždirbtus pinigus "Palestinos labui", ir pasuko stoties linkui.

Vagone po suolu

"Nuėjau į artimiausią geležinkelio stotį, - prisimena Mesingas savo memuaruose. - Pakeliui užsimaniau valgyti - kelias buvo tolimas. Prisikasiau svetimame lauke bulvių (antras nusikaltimas per vieną naktį. - Aut. past.). Sukūriau laužą, išsikepiau. Įlipau į pustuštį pirmo pasitaikusio traukinio vagoną. Pasirodo, jis vyko į Berlyną. Palindau po suolu, nes bilieto neturėjau (trečias nusikaltimas. - Aut. past.), ir užsnūdau nerūpestingu teisiojo miegu."

Tokios staigios likimo permainos dar ne kartą taps Mesingo prakeiksmu ir išsigelbėjimu.

Šiame fatališkame traukinyje Mesingui atsivėrė tikrasis jo talentas. Štai kaip jis pats aprašo savo iliuminaciją:

"Atsitiko tai, kas neišvengiamai turėjo nutikti ir ko aš labiausiai bijojau: į vagoną įlipo konduktorius. Po suolais gulėjo keleivių maišai ir ryšuliai. Todėl jis mane pastebėjo tik pažvelgęs po mano suolu. "Jaunuoli, - mano ausyse ir šiandien skamba jo balsas, - jūsų bilietas!"

Mano nervai buvo maksimaliai įtempti. Aš ištiesiau ranką ir pagriebiau kažkokį ant grindų numestą popiergalį - rodos, laikraščio skiautę... Mūsų žvilgsniai susitiko. Visa aistros ir proto jėga aš norėjau, kad jis tą purviną skiautę palaikytų bilietu... Jis ją paėmė, kažkaip keistai pasukiojo rankose. Aš netgi susigūžiau deginamas nenusakomo troškimo. Galop jis įkišo skiautę į sunkius komposterio nasrus ir spustelėjo. Ir jau sušvelnėjusiu balsu pasakė: "Kodėl gi jūs su bilietu - ir po suolu važiuojate? Yra gi vietų.... Po dviejų valandų būsime Berlyne."

Katatonija

Kai gatvėje besivoliojantį Volfą, ištiktą bado katatonijos, išvežė į lavoninę, praktiką atliekantis medicinos studentas per stebuklą išgirdo silpnus širdies dūžius ir pašaukė į pagalbą garsųjį Berlyno neuropatologą bei psichiatrą profesorių Abelį.

Pagal Mesingo autobiografiją, jis esą išgirdęs neištartas Abelio mintis: "Reikia pranešti policijai, kad surastų to berniuko tėvus. O kol kas teks išsiųsti jį į prieglaudą."

Mesingas pasakė: "Nesiųskite manęs į prieglaudą! Ir į policiją nereikia!"

Abelis nutarė priglausti tariamą našlaitį ir, sužinojęs apie jo talentą, ėmėsi darbo.

Jis paaiškino berniukui, kad tas apdovanotas fantastišku gebėjimu valdyti savo organizmą: kad išsaugotų jėgas, išsekęs Mesingas paniro į katalepsiją, bei pavadino jį mediumu.

Prasidėjo treniruotės: Abelis duodavo mintimis įsakymus, o Mesingas ieškodavo paslėptos sidabrinės monetos. Jis mokėsi klausytis svetimų minčių, išskirti iš viso choro vieną balsą, kurio jam reikia, todėl dažnai vaikščiodavo po turgų. Mesingas ėjo išilgai prekystalių ir klausėsi kaimiečių minčių.

Dvylikametis jau žinojo, kad jo laukia įdomus gyvenimas.

Vėliau Volfas ėmė dirbti Berlyno panoptikume.

Demonstruodamas savo gebėjimus, jis sakėsi bendravęs su Froidu, Einšteinu, Mahatma Gandžiu ir kitais garsiais to meto šviesuoliais.

Karjeros kilimas

Taigi Mesingo karjeros kilimas prasidėjo nuo Berlyno panoptikumo.

Vienoje patalpoje stovėjo šonais suaugusios seserys ir laidė linksmus bei ne visada nekaltus juokelius pro šalį einantiems jaunuoliams. Kitame kambaryje - stora moteris, apsinuoginusi iki pusės, su didžiule puria barzda. Trečiame sėdėjo berankis vienomis trumpikėmis, gebėjęs nuostabiai grakščiai vienomis kojomis maišyti kortas, susukti suktinę, įžiebti degtuką. O ketvirtajame paviljone tris dienas per savaitę prie mirties slenksčio gulėjo stebuklingasis berniukas Volfas Mesingas.

Numirėlis atsikeldavo šešias dienas per savaitę už penkias markes. Greitai jį čia atrado sėkmingas prodiuseris, ir trečiajame dešimtmetyje afišų stulpai Lenkijoje bei Vokietijoje buvo nuklijuoti skelbimais: "Volfas Mesingas. Katalepsija, hipnozė, minčių skaitymas ir perkėlimas per atstumą ir užrištomis akimis. Ateities pranašavimas."

Jau po pusmečio artistas užsitarnavo fakyro titulą Vintergartene: telepatas išjungdavo skausmo receptorius ir adatomis persidurdavo kaklą bei krūtinę. Tuomet Mesingas ėmėsi ir "psichologinių bandymų", kurie jį maitins ateinančius 60 metų.

Nieko ekstraordinaraus: atspėjo kortą, rado monetą už apykaklės, grąžino samdyto plėšikėlio nugvelbtą laikrodį. Tačiau paklausa pasirodė jautri pasiūlai - 18 metų Mesingas išvyksta į ketverių metų pasaulio turnė, o iš jos grįžta absoliuti garsenybė. Jaunojo mentalisto dėmesio ir paslaugų ieško visos Europos galingieji. Ir Mesingas jų nenuvylė.

Jis triumfuodamas aptinka dingusias grafo Čartoriskio brangenybes - pasirodo, milijono auksinių vertės papuošalus į meškos iškamšos gerklę įgrūdo silpnaprotis tarno sūnus.

Mesingas tenkina asmeninius maršalo Jozefo Pilsudskio, kuris buvo prietaringas kaip moteris, prašymus, bet detales nutyli netgi po 40 metų savo memuaruose. (Manoma, kad maršalas su Mesingo pagalba sekė jam neištikimą meilužę.)

Amžininkai

Berlynas tarp pasaulinių karų buvo šou biznio (šiuolaikine prasme) sostinė, o du magiškieji princai buvo judėjų porelė iš Rytų Europos - čekų žydas Hanusenas ir lenkų žydas Mesingas.

Su garsiuoju ikikarinės Europos telepatu ir Hitlerio astrologu Eriku Hanusenu, kuris pranašavo ateitį fiureriui ir galiausiai už tai sumokėjo savo galva, Mesingą siejo meilė ir neapykanta. Volfą pykino hipertrofuotas Hitlerio favorito artistiškumas ir jo aistra teatro efektams. Bet talento atžvilgiu Hanuseną jis laikė sau lygiu.

Mesingas ir pats pradėjo žaidimą su valdžia: tas pats grafas Čartoriskis atsidėkodamas jam išmušė Seime nuolaidų lenkų žydams. Galiausiai Mesingas išpranašavo Hitleriui: jeigu žygiuosiąs į Rytus, tai nusisuksiąs sprandą. Ir tuo, pasak memuarų, užsitraukęs didžią nemalonę. Hitleris puolė Lenkiją ir (istorinių šaltinių nepatvirtintais duomenimis) skyrė už Mesingo galvą premiją - 200 tūkstančių reichsmarkių.

Dar Volfas savo memuaruose rašo, jog tai buvo užmaskuotas Hitlerio kvietimas užimti Hanuseno vietą - "kaip dvaro pranašo". Mesingas metus slapstėsi pas tėvą, o vieną 1940 metų žiemos vakarą kirto Sovietų Rusijos sieną.

Stalino astrologas

Kitaip nei Deilas Karnegis, Mesingas žinojo, kaip daryti žmonėms įtaką, tačiau nežinojo, kaip įsigyti draugų.

Breste telepatas apsireiškė vietinėje filharmonijoje ir jį tuojau pat priėmė į darbą: blogai rusiškai kalbantis artistas pakerėjo meno tarybą firminiu numeriu - adatos ieškojimu gėlių puokštėje.

Veikiai atvykėliu ėmė domėtis respublikinė valdžia (Minsko vykdomajame komitete jį paprašė rasti paslėptą Lenino tomą), o vėliau ir aukščiausioji.

Čia ir prasideda įdomiausi dalykai: Stalinas duoda Mesingui keletą užduočių.

Garsiausias Stalino testas buvo reikalavimas patekti į jo kabinetą aplenkiant visus sargybos postus. Mesingui pavyko mintimis įtikinti sargybą, kad jis - Berija, ir be jokių kliūčių patekti pas diktatorių.

Tokį pat fokusą Mesingas padarė ir su pačiu Berija, kuris niekaip negalėjo suvokti, kodėl vadas užsienio burtininkui teikia personalinę protekciją.

Suprasti sunku iki šiol - Mesingo dosjė vis dar dulka Lubiankos archyvuose su grifu "visiškai slaptai".

Populiariausias paaiškinimas toks: Mesingas buvo Stalino asmeninis astrologas, antena į ateities noosferą.

Antroji versija - Mesingas tarnavo žvalgyboje arba kontražvalgyboje.

Kad ir kaip ten buvę, Stalinas asmeniškai davė Volfui leidimą "psichologiniams bandymams" ir pasirūpino artisto evakuacija į Novosibirską. Yra žinoma Stalino telegrama Mesingui: "Ačiū už jūsų indėlį. Jūsų pageidavimas bus įvykdytas."

Ar verta sakyti, kad tikroji "indėlio" ir "pageidavimo" prasmė visam laikui liks paslaptis?..

Chruščiovo laikais Mesingas dirbo kaip iliuzionistas cirke, koncertavo provincijų kultūros namuose. Chruščiovo nedomino vienintelė sovietų telepatijos žvaigždė...

Volfas Mesingas 1970 metais neteko žmonos Aidos Rapoport, savo pasirodymų asistentės, 1971-aisiais tapo nusipelniusiu šalies artistu, o mirė 1974-ųjų rudenį.

Paskutinės Mesingo valandos nebuvo pažymėtos ta ramybe ir susitaikymu, kuriuos spinduliuoja dvasininkai ir filosofai. Žmonės, kuriems leista žinoti daugiau. Jį, kaip ir daugelį, kamavo mirties baimė. Taip, jis tikrai numatė savo mirties valandą, bet tą daro beveik visi septyniasdešimtmečiai..

Savo talento Volfas Mesingas nepanaudojo nei geram, nei blogam. Grafoje "profesija" rašydavo: "estrados artistas".

Jis linksmino minią skaitydamas jos kvailas mintis. Darydamas šimtus stebuklų, vienas į kitą panašių kaip gramatikos pratimai. Neeilinis talentas vykdė anoniminių žiūrovų užsakymus, atitinkančius bilieto kainą.

Gal geriau jis būtų tapęs rabinu?..

Tikėk - netikėk

Manoma, kad Bulgakovas savo romane "Meisteris ir Margarita" velnią pavadino "mesiru Volandu" dėl sąskambio su "Mesing Volf".

Pagal vieną iš versijų, būtent garsusis Mesingo eksperimentas valstybinio banko kasoje paskatino Bulgakovą parašyti ir epizodą su kupiūromis. Tačiau tai mažai įtikima, nes Bulgakovas mirė 1940-aisiais, o eksperimentas, jeigu tikėsime Mesingu, vyko po 1940 m.

Mesingas tvirtino, kad Stalino prašymu užhipnotizavo banko kasininką: esą padavęs jam tuščią lapelį ir gavęs 100 000 rublių. Bet tuo metu taisyklės buvo tokios: čekis paduodamas buhalteriui, kuris pinigų nelaiko, paskui dokumentas eina vidiniais banko kanalais, yra patikrinamas, o pinigus išmoka kasininkas.

Mesingo tvirtinimu, 1915 m. jis susitiko su Einšteinu jo bute Vienoje, tačiau yra tikrai žinoma, kad fizikas tuo metu Vienoje negyveno.

Mesingas teigė, jog Hitleris už jo galvą siūlė premiją, tačiau Trečiojo Reicho dokumentuose jokių užuominų apie Mesingą nerasta.

Parengė Olga