Vygaudo Ušacko žmona papasakojo, ką reiškia gyventi su diplomatu

Vygaudo Ušacko žmona papasakojo, ką reiškia gyventi su diplomatu

„Mūsų šeimoje jau yra pakankamai ambicingų personų. Reikia sveiko kompromiso namuose“, – šypsosi ambasadoriaus Vygaudo Ušacko žmona Loreta. Todėl moteris nusprendė visą savo laiką skirti šeimai ir namams, o karjera tegul rūpinasi jos vyras.

Netrukus tris dešimtmečius kartu skaičiuosiančios šeimos gyvenimas – lyg avantiūra. Nesibaigiančios kelionės ir gyvenimas „ant lagaminų“, tikina Loreta, ją žavi.

„Man labai patikdavo pakuoti, išsipakuoti, naujas interjeras, aplinka, kaimynai. Kaip ir naujas tavo gyvenimas“, – sako moteris.

Ką reiškia būti diplomato žmona? Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L.Ušackienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.

– Svečiuojamės jūsų namuose. Daug laiko čia praleidžiate?

– Labai daug. Jeigu būnam Lietuvoje, praktiškai kiekvieną savaitgalį.

– Čia ramybės uostas?

– Vienareikšmiškai. Čia mes ir pailsime, ir pasikrauname, ir svečius priimam. Čia tiesiog labai gera mums.

– Loreta, daug jūsų interviu man nepavyko rasti. Jūs tikslingai vengiate viešumo? Jūsų vyras juk labai viešas žmogus.

– Nesakyčiau, kad labai tikslingai vengiu. Man niekada nebuvo gyvenimo būtinybės pasakoti apie save, rodyti save.

– Jūsų vyras yra garsus žmogus. Tikiu, kad jūs esate mačiusi visokiausių komentarų, nuomonių apie jį. Jus skaudina tokie dalykai?

– Į komentarus, ypatingai jeigu jie yra anoniminiai, absoliučiai nereiktų reaguoti. Jeigu atsiras toks drąsus žmogus, kuris konkrečiai ateis man ir pasakys, tada galėsiu priimti ar nepriimti, įsižeisti ar neįsižeisti.

– Ką reiškia gyventi su diplomatu?

– Su kažkuo mes kalbėjom ir jie klausė: ir kaip jums dabar Lietuvoje? Sakiau, kad puikiai. Klausė, ar pasikeitė gyvenimas, nes buvo intensyvūs metai Maskvoje, prieš tai daug kitų komandiruočių. Ir aš pati pajutau, kad tiesiog nebemokėčiau gyventi kitokio gyvenimo. Jau ir man reikia nuotykių, veiksmo.

Jeigu įsivaizduojat tokį šeimos modelį: vyras išeina į darbą, grįžta, televizorius, taip kartojasi 3-4 dienas, savaitgalis, kažkur mes išeinam, kažką padarom – viskas, šita rutina manęs nebetenkintų. Nebeįdomu.

Niekada nebuvo nei nusiskundimų, nei abejonių. Gal pati pirmoji pozicija, kai tai buvo visiškai nauja, mes buvom labai jauni, su ką tik gimusiu sūnumi ir išvažiavom į Briuselį. Daug ko teko mokytis, pradedant nuo protokolo dalykų, baigiant tuo, kad nueini, parduotuvės pilnos, o mes kaip tik išvažiavom iš to laikotarpio, kai visur buvo tuščia, buvo eilės. Čia buvo 1992 m. pradžia.

– Sakote, kad nebebūtų įdomu. Tačiau Afganistanas – ten jūsų vyras išvažiavo dirbti ir jums per 10 minučių reikėjo apsispręsti, ar jis vyksta, ar nevyksta.

– Žinote, kai jis man paskambino, aš jau žinojau, koks bus atsakymas. Jis buvo išvažiavęs į Briuselį, kaip ir atsisveikinti su tuometiniais viršininkais, draugais ir kai jis man paskambino, kažkodėl pamaniau, kad tai bus darbo pasiūlymas Briuselyje.

Bet jis man sako: tu žinai, aš turiu 10 minučių ir prisėsk. Aš prisėdau, jis sako: siūlo Afganistaną. Jis, matyt, jau buvo nusprendęs, tiesiog informavo mane, kad nebūtų didelio streso.

– Jūs labai išsigandot?

– Aš gal nespėjau sureaguoti taip greitai, bet pasakiau: aišku, tau reikia rinktis, tu spręsk.

– Bet kartu su juo nevykote?

– Aš nevykau ne todėl, kad nenorėjau. Pagal kontraktą tai buvo pozicija be šeimos.

– O būtumėte važiavusi?

– Būčiau važiavusi. Gal ne iš karto, nes tuo metu vaikai baiginėjo mokyklą. Bet kai jie išvažiavo studijuoti į užsienį, aš tikrai būčiau važiavusi. Bet kadangi tokia specifinė, nesaugi vieta, netgi atvykti pasisvečiuoti, aplankyti nebuvo leidžiama.

– Tai labai sunkūs metai buvo?

– Taip. Tai buvo nelengvi metai mums abiem, šeimai. Vygaudui buvo sunku, bet ir mums buvo. Rytas prasidėdavo nuo žinių tikrinimo, ar viskas gerai.

Buvome sutarę su Vygaudu, jeigu ten įvyksta sprogimas, savižudžiai ar susišaudymai, jis iš karto man siunčia tekstą, kad jam viskas gerai.

– Loreta, ką jūs įdėjote jam į lagaminą?

– Aš jam labai daug siųsdavau ir dažnai. Manau, mes abu visą laiką nešiojam tokius dalykus – nesvarbu, kur tu, su kuo, kiek ilgam, bet tu visą laiką jauti šalia tą žmogų. Turi duoti jam žinoti, kad jis tau reikalingas, kad tu jo pasiilgai. Šitas dalykas tikrai su juo keliavo kartu.

– O kryželis?

– Taip, tai buvo rožančius iš mūsų kelionės po Izraelį. Sakė, kad jis ir šventintas. Jis buvo lagamine.

– Ar rožančius lagamine atsidūrė tik kai jis vyko į Afganistaną?

– Ne. Turiu prisipažinti, kad šiek tiek tikiu prietarais, bet taip saikingai. Man patinka mistiniai dalykai. Kiekviename mūsų lagamine yra ar rožančius, ar kryželis. Nežinau, aš tiesiog jaučiuosi saugiau.

– Gal tai ne prietarai, o tiesiog tikėjimas? Suprantu, kad jūs tikintis žmogus?

– Šiuo atveju – taip. Bet ir šiaip, man tokie dalykai artimi.

– Jums kartu su vyru teko gyventi ne vienoje šalyje. Ar jums patiko?

– Visur mes kartu važiavome, išskyrus Afganistaną. Pirma komandiruotė buvo Briuselis, ten 4 metai. Po to kurį laiką Lietuvoje gyvenome. Vėliau – Vašingtonas, Londonas, tada Afganistanas, Maskva.

– Tai nuolatinis kraustymasis. Neerzina gyventi ant lagaminų, kai nežinai, kur toliau vėjai nupūs?

– Neerzina. Aš vėl ilgiuosi. Man draugai, pažįstami ir giminės sakydavo: vargšai jūs, kaip čigonai, su lagaminais, kraustotės, turbūt labai sunku. Nesunku, mane tai labai žavi, man tai labai patinka.

Kadangi mūsų šalies ambasadų ne tiek daug yra nupirktų, jos dažniausiai būna nuomojamos. Lygiai taip pat – rezidencijos. Sutarė 3 metams, bet ateina šeimininkas ir sako: teks keltis. Mes kiekvienoje šalyje po 3-4 rezidencijas pakeitėm.

Ir po to atsirado azartas. Man labai patikdavo pakuoti, išsipakuoti, naujas interjeras, aplinka, kaimynai. Kaip ir naujas tavo gyvenimas.

– Dėl jūsų vyro darbo jums tekdavo bendrauti su įvairiausiais žmonėmis – nuo valstybių vadovų iki verslininkų skirtingose šalyse. Koks yra jums labiausiai įsiminęs atvejis ar pažintis?

– Prezidento Valdo Adamkaus vizitas Vašingtone. Tai buvo antras vizitas, pirmasis buvo ne visiškai nusisekęs dėl to, kad kitą dieną, prasidėjus vizitui, vyko rugsėjo 11-oji. Vizitą teko atidėti ir prezidentą saugiai išskraidinti atgal į Lietuvą. Bet gal po metų vėl prezidentas atvyko su žmona.

Apsilankymas Baltuosiuose rūmuose, nors mes ten dažniau užeidavome, būdavo kalėdinės, velykinės šventės, bet bendravimas su tuometine prezidento žmona Laura Bush – labai šiltu žmogumi, paprastu – ir tuo metu man atrodo, netgi ir žiniasklaida buvo aprašiusi, mums begeriant arbatą, gražiai bendraujant, atsidaro durys ir įeina prezidentas George'as Bushas.

Su nuskalbtais marškinėliais, šortukais, ką tik prasibėgęs, suprakaitavęs. Ir jis ateina su mumis pasisveikinti lyg tarp kitko, aišku, žinojo, kad mes ten sėdim ir aš pasižiūriu į Laurą.

Turbūt kaip visos moterys, jos tokia išraiška: nu palauk, vakare aš tau atskaičiuosiu už tai. Čia toks komiškas įvykis, jie irgi žmonės. Pas Britanijos karalienę pasiruošimas vyko beveik mėnesį, aš turėjau aiškiai pasakyti, ką rengsiuosi, kokios spalvos, nes, pasirodo, karalienė nemėgsta raudonos spalvos. Tai protokolo reikalai, bet aišku, tai beprotiškai įdomu.

– Jūsų vyras baigė diplomatinę karjerą, niekur toli nebevyks ir lyg planuoja nusėsti Lietuvoje. Atrodo, būtų galima ramiai gyventi, plaukioti valtimis, bet suprantu, kad Vygaudas nuo politikos atsitraukti nenori ir bandys siekti aukščiausio valstybės posto. Jūs pritariate tam?

– Šiandien dienai neturiu kito pasirinkimo, turiu pritari. O jeigu rimtai – taip, aš jam pritariu. Jis turi pakankamai sukaupęs patirties, kurią gali panaudoti. Kita vertus, jis šiuo metu dar nėra tiesiogiai pareiškęs dėl kandidatavimo, bet apie tai yra svarstoma. Žiūrėsim, kaip bus.

– O jūs pati kaip jaučiatės? Tai dar vienos pareigos ir ne bet kokios – prezidento. Aišku, jeigu pavyktų.

– Jeigu pavyktų. Nežinau. Aš, be abejo, prisitaikysiu ir viską darysiu, kaip reikia. Bet turbūt teks daug pasiginčyti, kas liečia asmeninius ir privačius dalykus.

– Loreta, jūsų vaikai stebina tuo, kad jie yra labai pilietiški ir patriotiški, ypatingai jūsų sūnus Raimundas, kuris savanoriškai nuėjo tarnauti į kariuomenę, tėvus, suprantu, nustebinęs šiuo sprendimu. Ar tai įgimta, ar jūs specifinius auklėjimo metodus taikėte? Kaip tokius jaunus žmonės išmokyti pilietiškumo, patriotiškumo?

– Tikrai nieko specifinio. Be abejo, pas mus visada namuose nuotaika ne tai, kad labai patriotinė, bet tiesiog matydavo vaikai ir darbus, ir susitikimus. Tokia kasdienybė – visos šventės, susitikimai, minėjimai.

Jiems tai tapo natūralu. Aš manau, kad jie supranta ir vertina galimybę, kurią jie turėjo užsienyje, mums keliaujant, dirbant, jiems besimokant – tai buvo tikrai didelė patirtis. Jie labai natūraliai, nuo pat mažumės norėdavo būti Lietuvoje. Jų ir draugai čia.

– Dažnai jauni žmonės, baigę mokslus, pakelia sparnus ir nenori matyti Lietuvos, o Raimundas netgi buvo pareiškęs norą grįžti tik į Lietuvą.

– Čia reiktų jų klausti, kas juos motyvuoja. Kita vertus, pasižiūrėjus, mes ir patys su Vygaudu galime nuspėti. Gyvenimas užsienyje – viskas gerai kol tu mokaisi, keliauji. Bet Lietuvoje labai gera. Gyvenimo kokybė, palyginus su išlaidomis, čia tikrai yra geresnė. Psichologinė aplinka geresnė, nes tu esi namuose, esi savas.

– Kaip sakoma: namai ten, kur širdis. O Raimundo sprendimas eiti paragauti kario duonos labai nustebino?

– Nustebino. Tuo metu tai atsitiko Maksvoje. Kai jis baigė mokslus, buvo klausimas, ar iš karto studijuoti magistrą, ar eiti padirbti. Šiaip jis turi savo nuomonę, sprendimus ir tėvai nelabai gali jam kažką papasakoti. Bet tuo metu jis laukė pasiūlymo alternatyvos.

Aš sakau: Raimundai, mes gyvenam Maskvoje, ar tu nenori atvažiuoti ir pasinaudoti galimybe pasimokyti rusų kalbos. Tuo labiau, kad jam viskas gerai išeina, ir barščiai bus išvirti, ir marškiniai išlyginti, ir mama šalia.

Man toks įspūdis, kad jis šio pasiūlymo laukė, jam tik buvo nepatogu pasakyti: tai, ką tėtis kažkada sakė, jis buvo teisus. Nes Vygaudas sakydavo: tu tarp visų savo dalykų pagalvok, kad rusų kalba gali būti reikalinga ateityje.

O jeigu ir nereikės, vis tiek būtų įdomu. Jis sutiko, atvažiavo, įstojo, mokėsi specialią programą. Aš maniau, kad tai bus labiau laiko praleidimas, bet nustebau. Išmoko ir kalbėti, ir rašyti, ir skaityti. Vis tik ką reiškia kalbinė aplinka.

Jis atvažiavo rudenį, akademiniams metams ir pavasarį mes vakare buvome likę trise, bendravome ir jis pasakė: aš norėčiau užsirašyti į savanorius. Mes su Vygaudu susižvalgėm ir aš prisiminiau jo paauglystę. Vieną dieną jis žaidžia tenisą, kitą futbolą, trečią jis fotografuoja, ketvirtą nori šokti.

Aš galvojau gerai, palaukim, praeis, čia kažkur iš praeities sugrįžo. Ir nebebuvo tokio pokalbio, Vygaudas sakė prioritetus susidėlioti – gal pradžioj mokslai. Tuo ir baigėsi. Ir jis, matyt, suprato, kad didelio palaikymo iš mūsų pusės didelio nebus ir pats priėmė sprendimą.

Gal po 3-4 dienų jis tiesiog pasakė. Bet kita vertus, kaip pasikeitė žmogus.

– Turbūt atsirado disciplina?

– Taip. Ir anksčiau mes didelių problemų neturėdavom, jis klusnus vaikas, bet būdavo, paprašai ko nors – gerai, tuoj padarysiu. O grįžęs po kariuomenės, neprašomas indus nurenka, išplauna, tiesiog jaučia. Labai reikalingas dalykas.

Visų pirma, tai ir pareiga, ir garbė. Čia neturėtų būti jokių svarstymų jaunuoliams, šauktiniams. Jeigu negali būti savanoris, tai jei tavo eilė atėjo, turėtum ateiti ir jausti garbę.

– Loretą, vis kalbam apie jūsų vyrą, vaikus. Ką jūs pati mėgstate daryti? Turite ypatingų pomėgių ar planų ateičiai?

– Aš kartais žaviuosi tomis moterimis, kurios tapo, mezga, kažką kolekcionuoja. Visa tai mane žavi, bet tokiems dalykams aš nelabai turiu kantrybės. Man labai patinka keliauti. Aš laukiu kelionių.

Viena kelionė baigėsi, sugrįžti, iškrauni lagaminą, išskalbi, išlygini, susidedi ir jau vėl lauki, kada susikrausi lagaminą. Šitas dalykas vienareikšmiškai. Čia dėka mūsų gyvenimo būdo. Prasidėjo nebūtinai dėl to, kad buvo didelis noras, bet patapo tuo.

Man labai patinka būti namuose, būti namų šeimininke. Man patinka tvarkytis, lyginti, skalbi, plauti grindis. Kodėl ne? Man tokie dalykai nesvetimi, aš viską galiu padaryti pati. Galiu gėles sodinti, šieną grėbti. Aš tuo mėgaujuosi.

– O karjera, ambicijos?

– Mūsų šeimoje jau yra pakankamai ambicingų personų. Reikia sveiko kompromiso namuose. Kitaip mes būtume seniai atskiras karjeras darę ir gyvenę skirtinguose namuose.

– Ar tai nėra pasiaukojimas?

– Aš taip negalvoju. Aš esu dėkinga ir likimui, ir tam žmogui, su kuriuo gyvenu, nes dėka jo išprotėjusios karjeros ar gyvenimo būdo, aš turiu tai, ko galbūt kitiems norėtųsi. To sėslumo ir naminių dalykų aš atsigriebiu, nes tai pati darau namuose.

– Kiek metų jūs kartu su Vygaudu esate?

– Šią vasarą bus 27 metai. Būtų 28, jeigu skaičiuotume mūsų pažintį. Kaip ir kiekvienoje šeimoje – ir dūmų būna. Gal nekalbadienių nebūna, nes kai šitiek metų gyveni su žmogumi, supranti, kad nieko tai neduos.

Paskutiniu metu mums labai paprasta atsiprašyti. Tiesiog gali kažką piktai susakyti, lyg tau nepatiko ir po to galvoji – negražu, tai netiesa, kam to reikėjo. Tuomet atsisuki ir sakai: atsiprašau. Ir tai labai padeda.

Tu turi galimybę išsakyti, bet kartu tu atsiprašai. Reikalingas kompromisas, čia net ne receptas. Reikalingas dialogas, išklausyti, nutylėti, paklausti, kuo gali padėti.

Sidebar placeholder