Vyskupas Teofilius Matulionis Kretingoje

T. Matulionis gimė 1873 metais birželio 22 dieną Alantos apylinkėse, Kudoriškio vienkiemyje, gausioje 11 vaikų šeimoje. Pakrikštytas Teofiliaus vardu, kas graikiškai reiškia "Dievo mylimas", nuo pat mažens siekė mokslo, mokėsi savarankiškai ir padedamas vyresniųjų Antalieptės pradžios mokykloje, o 1887-1892 m. Daugpilio gimnazijoje.

1892 m. įstojo į Mogiliovo arkivyskupijos kunigų seminariją Sankt Peterburge, kurią baigęs 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas kunigu, nors po pirmo kurso baigimo buvo suabejojęs kunigystės pašaukimu ir laikinai palikęs seminariją, į kurią sugrįžo vėl po 3 metų.

Į valdžios nemalonę

Savo tarnystę Dievui ir žmonėms pradėjęs Latvijoje Varaklianų parapijos vikaru, netrukus, 1901 m., buvo paskirtas klebonu Bykavos katalikų parapijoje, kurioje tarnaudamas subrendo kunigo tarnystei ir pagarsėjo ne tik kaip geras sielovadininkas, bet ir statybų organizatorius.

ĮSIAMŽINO. 1. vyskupas Teofilius Matulionis; 2. pranciškonų primiciantas Alfonsas Marija Macaitis; 3. Primicianto motina Macaitienė; 4. Pranciškonų ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolas Kazimieras Čepulis; 5. vienuolyno meistras br. Bernardas Šumbarevičius; 6. grafas Kazimieras Tiškevičius; 7. Notaras Jonas Kentra; 8. Grafas Aleksandras Tiškevičius; 9. Jokūbavo dvarininkas, antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis; 10. Pranciškonų gimnazijos direktorius Vaclovas Šliogeris; 11. Kretingos apskrities valdybos raštininkas Antanas Tiškus; 12. Pranciškonų gimnazijos mokytojas Juoza Tarvydas; 13. provizorius Stasys Stefanavičius; 14. Troškūnų pranciškonų vienuolyno gvardijonas Napoleonas Butkevičius; 15. kunigas Petras Ruškys; 16. Pranciškonų gimnazijos kapelionas kunigas Tadas Budraitis; 17. Kretingos vienuolyno gvardijonas ir Šv. Antano kolegijos rektorius Augustinas Dirvelė; 18. Pranciškonų gimnazijos mokytojas Kazys Bauba; 19. pavardė nežinoma; 20. Šv. Antano kolegijos ekonomas Liudvikas Macianskis; 21. Kretingos vartotojų bendrovės vedėjas savanoris Juozas Pabrėža; 22. kooperatininkas savanoris Stasys Piktuižis. Kretingos vienuolyno sodas, 1934 m. gegužės 10 d.

1909 m. patekęs į carinės valdžios nemalonę už tai, kad pakrikštijo sergantį motinos katalikės ir stačiatikio tėvo vaiką, bausmę atliko domininkonų vienuolyne Peterburge prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Po bausmės atlikimo 1911 m. paskirtas jos vikaru, o 1914 m. - Švč. Jėzaus Širdies parapijos, kuriai priklausė apie 8 tūkstančiai įvairių tautybių katalikų, klebonu, intensyviai rinko aukas naujos bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose.

Nors lėšų rinkimas ir bažnyčios statybos Europoje vykstant Pirmajam pasauliniam karui vyko sunkiai, 1917 m. naujos bažnyčios statyba buvo baigta. Tiesa, ja tikintiesiems džiaugtis teko neilgai. Po 1917 m. bolševikų įvykdyto valstybės perversmo prasidėjo katalikų bažnyčios kunigų ir tikinčiųjų persekiojimai bei suvaržymai, rekvizuojamas bažnyčių turtas, o jos pačios uždaromos.

Persekiojimui pasipriešinę dvasininkai, tarp jų ir T. Matulionis, 1923 m. kovą Maskvoje įvykusiame bolševikiniame teisme buvo nuteisti kalėti, o arkivyskupui Janui Ciepliakui ir prelatui K. Budkevičiui buvo paskirtos mirties bausmės. 1923 m. balandžio 1 d. K. Budkevičius Maskvos Lubiankos kalėjime buvo sušaudytas, o I. Ciepliako pasigailėta - 1924 m. pabaigoje jis ištremtas iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją. T. Matulionis nuteistas kalėti 3 metams.

Liko Rusijoje

1925 m. dvasininkas buvo amnestuotas ir sugrįžo į savo parapiją Leningrade. Tam įtakos turėjo ir tikinčiųjų laiškai sovietinės valdžios įstaigoms apie darbininkišką kunigo kilmę, į ką dar tuo metu bolševikai atsižvelgdavo. Nepaisydami bolševikinės valdžios persekiojimo, kratų ir arešto, jis ir kiti katalikų kunigai misionieriai negrįžo į Lietuvą, o liko su savo parapijiečiais toliau vykdyti jiems paskirtą pastoracinę misiją, kuri to meto bolševikinėje Rusijoje priminė ankstyvosios krikščionybės laikų pirmųjų katalikų persekiojimo dvasią.

Daugėjant dvasininkų areštų, Vatikano vadovybė nusprendė parinkti ir slapta konsekruoti penkis ištikimus, tvirtos laikysenos kunigus vyskupais. Vienu iš jų 1929 m. vasario 9 d. vyskupas Antanas Maleckis konsekravo T. Matulionį, kurį paskyrė Leningrado vyskupijos vyskupu augziliaru (padėjėju). Tačiau dvasininkas vėl buvo areštuotas ir po ilgų naktinių tardymų 1930 m. pabaigoje ištremtas į Rusijos šiaurę, Baltosios jūros Solovkų salose sename stačiatikių vienuolyne įkurtą ypatingos paskirties priverčiamųjų darbų lagerį, garsėjusį sunkiomis kalinimo sąlygomis.

Čia kalėję 32 katalikų kunigai, nors ir išsekinti sunkaus darbo bei gyvenimo lageryje, toliau tęsė pastoracinę veiklą, slapta laikė šv. Mišias, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Iš kalėjusių klierikų į kunigus slapčia buvo įšventinti du katalikų bei vienas graikų apeigų katalikų unitų kunigas.

Tų įvykių liudininkų atsiminimuose T. Matulionis iškyla kaip žmogus, skelbęs Evangeliją ir išganymo viltį net ir kalinimo bei tremties vietose, kur tikėjimas į Dievą bei jam paskirta misija ir sunkiausiomis sąlygomis teikė stiprybės bei ramybės.

Atsiklaupė net popiežius

Apsikeitimas politiniais kaliniais tarp Lietuvos ir Rusijos XX a. III-IV dešimtmetyje vyko ne kartą. Šiandien žinoma, kad 1933 m. įvykusį apsikeitimą politiniais kaliniais, kai 24 Lietuvos kalėjimuose kalėję komunistai, tarp jų ir būsimasis ilgametis sovietinės Lietuvos komunistų partijos lyderis Antanas Sniečkus, buvo iškeisti į 18 Rusijos kalėjimuose kalėjusių lietuvių, tarp jų ir 10 kunigų, slaptais diplomatiniais kanalais inicijavo Vatikanas.

Per Latviją traukinio vagonuose grįžtantys išlaisvintieji iškilmingai buvo sutikti pasienio Indrės stotyje, kur, atvykus sovietiniam traukiniui, iš jo vagono išlipo sulysę, suvargę, apiplyšę kunigai. Visi nustebo, kai į stotį atvykęs latvių vyskupas I. Rancansas kunigą T. Matulionį pasveikino kaip vyskupą, ant jo galvos uždėdamas vyskupo ženklą - violetinę pijusę, nedidelę apvalią iš 4 dalių susiūtą kepuraitę.

DVASININKAI. Sėdi (iš kairės): kun. Vytautas Paškevičius, vyskupas Teofilius Matulionis, generalvikaras kun. Vincentas Ilginis; stovi: kunigai Jonas Deinis, Kazimieras Juršanas, Jonas Ladyga, Augustinas Pronckietis, Mykolas Bugenis, Jonas Paulavičius, Ladislovas Čiegis.

Po džiaugsmingo iškilmingo sutikimo Kaune ir padėkos vizito pas prezidentą Antaną Smetoną vyskupas T. Matulionis lankė Lietuvos vienuolynus, parapijas, visur buvo sutinkamas iškilmingai kaip garbingas svečias.

1934 m. kovo 23 d. nuvykus į Romą pas popiežių Pijų XI, šis, išreikšdamas savo pagarbą vyskupui kankiniui, prieš jį priklaupė ant kelių ir paprašė jį pirmą palaiminti, tik po to pats palaimino T. Matulionį. 1934 m. balandžio 3 d. popiežius priėmė iš Lietuvos atvykusią 78 maldininkų grupę ir ją palaiminęs akcentavo, kad vyskupas Teofilius yra žydinčio tikėjimo žmogus ir jo drąsus išpažinėjas, tapęs kankiniu.

Mišios Kretingoje

Grįžęs iš Vatikano T. Matulionis toliau lankė Lietuvos parapijas ir 1934 m. gegužės 4-osios pavakarę atvyko į Kretingą, kur prie Pranciškonų vienuolyno jį sutiko vienuoliai, Šv. Antano kolegijos auklėtiniai ir gausybė kretingiškių. Visi norėjo savo akimis pamatyti vyskupą, sugrįžtantį iš misijų ir kalėjimų Rusijoje.

Pailsėjus po kelionės, išaušo saulėtas gegužės 6-osios sekmadienio rytas, kai katalikai šventė Motinos dieną. Tą dieną Kretingoje į kunigus buvo šventinamas diakonas pranciškonas Alfonsas Marija Macaitis. Visi norintieji kartu su vyskupu, kunigais, vienuoliais ir svečiais dalyvauti naujojo kunigo įšventinimo iškilmėse netilpo į seniausią Žemaitijoje išlikusią 1617 m. statytą Kretingos bažnyčią. Per iškilmingas šv. Mišias sakydamas pamokslą kunigas Antanas Dirvelė padėkojo naujojo kunigo motinai tardamas: "Garbė motinai, kuri jį užaugino."

T. Matulionis Kretingoje pasiliko iki gegužės 10-osios, susitiko su Šv. Antano kolegijos auklėtiniais, būsimaisiais vienuoliais-misionieriais, papasakojo jiems apie savo tarnystę Rusijos katalikams ir jam bei kitiems kunigams tekusius išbandymus, aukojo šv. Mišias prie Kretingos lurdo grotos.

Iškalbinga nuotrauka

Gegužės 10 d. per šventes vyskupas kartu su kretingiškiais ir svečiais dalyvavo pirmosiose naujojo kunigo A. M. Macaičio aukojamose šv. Mišiose primicijose. Po jų vyskupas, primiciantas su motina, vienuoliai, Šv. Antano kolegijos auklėtiniai, svečiai bei garbūs kretingiškiai - iš viso 99 asmenys - žinomo Žemaitijos fotografo Stasio Vaitkevičiaus buvo įamžinti vienuolyno sode. Istorinėje fotografijoje įsiamžinusieji tada nežinojo, kad ir jų, ir Lietuvos ateityje laukia sunkūs likimo išbandymai, panašūs į tekusius vyskupui T. Matulioniui.

Iš istoriko J. Kanarsko publikuojamoje nuotraukoje identifikuotų žinomų tarpukario kretingiškių ir svečių nemaža dalis patyrė sovietinės ir nacių okupacijos prievartą, tremtis, kalėjimus bei žūtį. Iš jų buvo sovietinės valdžios ištremti ar įkalinti: T. Matulionis, A. Dirvelė (mirė lageryje), J. Kentra (mirė lageryje), A. Stulginskis, J. Tarvydas, T. Budraitis, S. Piktuižis (mirė Šiaulių kalėjime). K. Čepulis pokario metais iki 1954 m. slapstėsi nuo sovietinių represijų, A. Tiškevičius 1945 m. traukdamasis nuo sovietinės valdžios į Vakarus mirė Vokietijoje. K. Tiškevičius, 1941 m. sukilimo prieš sovietinę valdžią dalyvis, žuvo birželio 24 dieną jo vairuojamą sovietinį sunkvežimį apšaudžius nacių kariams. K. Bauba 1943 m. kalintas Štuthofo nacistiniame lageryje žuvo užmuštas kito kalinio. A. Tiškus 1941 m. 6 mėnesius kalintas nacių kalėjime Kretingoje.

Sovietinės ir nacistinės okupacijos metais Lietuva patyrė didžiulius žmogiškuosius nuostolius, ir ši vieno miesto žmonių nuotrauka tai gerai atspindi, kai tokių miestų ir miestelių Lietuvoje buvo šimtai ir tūkstančiai.

Į Vakarus nepabėgo

1934 m. vyskupas T. Matulionis taip pat aplankė JAV lietuvius, grįždamas užsuko į Egiptą, Palestiną, dar kartą aplankė Romą. Nuo 1937 m. jis - Kauno benediktinių vienuolyno rektorius, 1938 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos oficiolu, o 1940 m. - vyriausiuoju kariuomenės kapelionu.

KRETINGOJE. Vyskupas Teofilius Matulionis laiko šv. Mišias Kretingos lurde 1934-ųjų gegužę.

Nacistinei Vokietijai 1941 m. užpuolus SSSR ir frontui slenkant į Rytus, vyskupas išreiškė norą sugrįžti pas Rusijos katalikus, dėl to rašė į Romą šv. Tėvui, nes katalikų kunigų ten beveik neliko: 1917 m. du milijonus Rusijos katalikų aptarnavo apie 900 dvasininkų, o 1935 m. jų liko apie dešimt. Tačiau okupacinei nacių valdžiai "žemesnės rasės" žmonių dvasiniai reikalai nerūpėjo, tad leidimo vykti į Rusiją T. Matulionis negavo.

1943 m. jis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu. Prisidėjo prie žydų vaikų gelbėjimo savo globojamame benediktinių vienuolyne, Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, Čiobiškio vaikų namuose. Už žydų mergaitės Esteros Elinaitės, vėliau tapusios žinoma pianiste, gelbėjimą 2003 m. (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Artėjant sovietinei armijai 1944 m. vyskupas laikėsi griežtos nuomonės, kad dvasininkams nedera trauktis į Vakarus paliekant savo ganomuosius katalikus vienus. "Kur avys, ten ir ganytojai", - sakė jis. Iš jo globojamos vyskupijos į Vakarus pasitraukė tik 6 kunigai, kai kitose tokių kunigų buvo gerokai daugiau.

Sugrįžus sovietinei valdžiai, vyskupas atkakliai gynė tikinčiųjų teises, protestavo prieš tikėjimo suvaržymus, kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose, dalyvavo ir rėmė pokario pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. areštuotas, tardytas ir kalintas saugumo rūmų rūsiuose Vilniuje. 1947 m. rugsėjį Maskvoje nuteistas 7 metus kalėti ir kalintas įvairiuose kalėjimuose.

1953-iaisiais, būdamas jau solidaus 80 metų amžiaus ir silpnos sveikatos, apgyvendintas Mordovijoje neįgaliųjų namuose.

Tapo arkivyskupu

1956 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Birštone pas savo artimą bičiulį kleboną Joną Jonį, perėmė vyskupijos valdymą iš kanauninko Juozapo Stankevičiaus. Čia 1957 m. slapta konsekravo vyskupu tvirto tikėjimo kunigą Vincentą Sladkevičių, bet nė vienam iš jų sovietinė valdžia toliau neleido valdyti Kaišiadorių vyskupijos.

1958 m. T. Matulionis, ištremtas į Šeduvą, toliau rūpinosi vyskupijos reikalais, o V. Sladkevičius buvo ištremtas į atokų Nemunėlio Radviliškio miestelį prie pat Latvijos sienos.

1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII T. Matulioniui suteikė arkivyskupo titulą. Deja, tų pačių metų rugpjūčio 20 dieną po jo bute KGB prieš kelias dienas atliktos kratos ir nežinomų vaistų injekcijos arkivyskupas T. Matulionis, eidamas 89 metus, mirė.

Savo gyvenimą paskyręs kovai už tikėjimo laisvę, dvasininkas šį pasaulį paliko kaip nugalėtojas, nes galinga sovietinė prievartos sistema per 45 metus taip ir nesugebėjo palaužti jo dvasios. Tad šiemet birželio 25 d. per arkivyskupo kankinio T. Matulionio beatifikacijos šventę prisiminkime ne tik jo nueitą sunkų ir garbingą ištikimo Dievo tarno gyvenimo kelią, bet ir tuos šimtus tūkstančių jo globotų tikinčiųjų lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų, kitų tautybių žmonių, kurie dėl savo tikėjimo ar įsitikinimų taip pat patyrė vargus bei pažeminimus ir kurių ganytojas jis buvo.