Varnų apstu visoje Lietuvoje. Nuo jų kenčia ir Palangos gatvės. Varnų paliekamos baltos dėmės laikosi ant grindinio porą metų, nėra jokių priemonių joms nušveisti. Atsimenu, prieš ketverius metus varnos buvo tapusios tokios Kretingos parkų ir medžių šeimininkės, kad savo karkimu užgoždavo kitų paukščių balsus. Dabar jau galime ir lakštingalą išgirsti.
Kaip vyksta toji varnų egzekucija?
Oi, sunkiai. Jas reikia taip sumaniai patykoti, nes varna - gudrus paukštis. Pavyzdžiui, mane jos pažįsta ir iš karto nuskrenda. Ką ten mane, jos net mano automobilį pažįsta. Gal numerių ir nežino, bet spalvą ir variklio garsą atpažįsta iš tolo. Taip yra ir kitiems mano medžiotojams. Turime keisti mašinas, prašome draugų paskolinti. Kol neatpažįsta - gerai, bet po kelių dienų vėl tenka ieškoti naujo automobilio. Mes paprastai jas šaudome nuo šešių ryto iki dešimtos vakaro. Anksčiau nušaudavome gal dešimt ir daugiau, kol mūsų gerai nepažino. Dabar jau reikia pasukti galvą, kaip jas apgauti.
Kuo Jus paviliojo medžioklė?
Pirmiausia - meilė gamtai. Kai buvau jaunas, gal nelabai žavėjausi medžiokle. Tačiau taip lėmė, kad mano geriausio draugo tėvas buvo medžiotojas. Jis mums pripasakodavo įvairiausių nuotykių, kaip jis tyko žvėries, kaip šauna, kaip vaikosi sužeistą šerną ar briedį. Ir tos istorijos mane taip užbūrė, kad jau beveik keturiasdešimt metų negaliu atsipeikėti.
Kokius žvėris pavyko nušauti?
Dažniausias mūsų laimikis - šernai. Esu nušovęs ir briedį, ir elnią, ir net vilką.
Tikriausia ir žvejys esate užkietėjęs...
Turiu automobilyje ir meškerę, esu ne kartą ją užmetęs. Bet žvejyba - monotoniškas veiksmas, o be to, dabar ir žuvies nebėra. O medžioklė - azartas, adrenalinas. Mums nėra blogo oro, einame į mišką ir per pūgą, ir per lietų, ir per vasaros karščius. Kretingos rajono miškuose jaučiuosi kaip savo namuose, jau niekas manęs nepaklaidintų.
Ar visų savo laimikių mėsos esate ragavęs?
Pagrindinis mūsų maistas - šerniena, bet būtinai patikrinta. Valgiau briedienos, ji labai panaši į jautieną.
O varnienos?
Na jau ne, varnų tai jau tikrai niekada nevalgysiu.
Jeigu turėtumėte galimybę pamedžioti džiunglėse, kokio žvėries tykotumėte?
Neturiu tokių ambicijų. Džiunglėse gyvena nykstantys žvėrys, vargu ar pakelčiau šautuvą prieš liūtą ar dramblį. Turbūt niekada.
Ar šeima pritaria jūsų medžioklės aistrai?
Žmona priprato. O kur ji dėsis, kai visą mūsų šeima, išskyrus mamytę, - medžiotojai. Du sūnūs taip pat aistringi medžiotojai, negana to, ir į marčias gavau užkietėjusią medžiotoją. Ji taip puikiai šaudo ir tykoja žvėries, kad ir man kartais tenka pasimokyti!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą