Anksčiau gėlėmis domėjęsis Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys dabar laisvalaikiu fotografuoja paukščius. Į naująją aistrą Vytautas paniręs giliai: net kalbėdamas su žurnaliste kavinukėje prie marių, vis pro langus dairėsi, lyg jo vieta būtų tik tarp paukščių...
"Toks gimiau, - sako ponas Vytautas. - Jokio mokytojo neturėjau, net žieduoti paukščius iš knygų išmokau... Visą save paskyriau paukščiams. O jie vis nepaliauja manęs stebinti."
Ar pirmieji pavasario pranašai, kuriuos jūs sugebate pamatyti ir nufotografuoti, parskridę pirmiausiai jums prisistato?
Stebiu ir fotografuoju paukščius kasdien, be to, tai darau ne visada vienas. Šiemet pirmąjį vieversį pamačiau vasario 24 dieną. Kaip tik Saulius Karalius, taip pat paukščių fotografas, iš Klaipėdos atvažiavo. "Važiuojam žiūrėti vieversio", - sako. Kol atvažiavo, aš vieną pamačiau, bet važinėjome po visą Nemuno deltą, kad ir jis pamatytų. Pastebėjome tik prie Sausgalvių - kelią perbėgo. Užtvirtinome. Paukščių ir stebėtojų trajektorijos skiriasi. Pernai Saulius Karalius prie Klaipėdos pamatė skeltauodegį kirą. Kitą dieną nuvažiavau pasižiūrėti. Prie jūros kartu nuėjome - po poros minučių atskrenda nuo pietų pusės, tik spėjau vieną kadrą padaryti, ir paskui dvi valandas laukėme. Mes, fotografuojantys paukščius, palaikome ryšį ir įvykius vieni kitiems pranešame.
Bet tai juk tam tikras pasikėsinimas į paukščio laisvę. Nekeršija?
Kintų miške naminės pelėdos jauniklių lipau į medį žieduoti, pelėda motina puolė, nesitikėjau, į akį kirto, ligoninėje gulėjau. Labanoro girioje įlipau į beržą žieduoti vištvanagio, ir jaunikliai pradėjo rėkti, o jų motina man - per viršugalvį... Iki kraujo prakirto. Šiaip paukščiams stengiuosi neišsiduoti...
Mačiau ant jūsų delno paukštį ir aukštielninką gulintį...
Dažniausiai stengiuosi būti nematomas, fotografuoti iš mašinos - paukščiai jos nebijo. Bet jeigu noriu labai gerų nuotraukų, pasistatau maskuojančią palapinę ir laukiu, kol paukštis atskris prie manęs. Prisivilioju. Norėdamas nufotografuoti erelį, padedu kokią žuvį. Kitam nusiperku faršo, padedu ant žemės ir laukiu, kol sules. O pats neryškus stengiuosi būti. Galima ir paerzinti paukštį - konkurento balso įrašą paleidžiu, o jis galvoja: "Kas čia dabar mano valdose atsirado?" - ir atskrenda išsiaiškinti. Taip volungę esu nufotografavęs, gegutę prisiviliojęs. Kartais patelės įrašą paleidžiu - paukštis galvoja žmoną susirasiąs... Atskrenda - o aš pasislėpęs fotografuoju.
Kur su fotoaparatu dažniausiai tykote?
Daugiausia fotografuoju Nemuno deltoje, kai nevažiuoju niekur, keliskart per dieną einu aplink Ventę. Vis ką nors naujo pamatau. Atvažiuokite balandžio pradžioje, kas čia dėsis - dešimtys tūkstančių žąsų bus. Kasmet šitaip.
Sako, pabaidyti paukščiai, ypač, kai jų daug, linkę po kurio laiko grįžti atgal. O jūs pats ar sėslus esate?
Pats esu gimęs Kazachijoje, į Lietuvą grįžau 4 metų. Baigiau Molėtų vidurinę mokyklą, paskui Vilniaus pedagoginį universitetą, dirbau vienoje mokykloje porą mėnesių bendrabučio auklėtoju, truputį mokytoju, kol atsilaisvino vieta Ventės rage, tad nuo 1981 gruodžio 14-osios esu čia.
Ar turite paukštį "fotomodelį", kurį ypač mylite?
Visi paukščiai patinka. Aišku, yra ypač gražių, spalvingų - kukutis, žalvarnis, tulžys... Bet, sakykite, kokia šarkos spalva? Juoda, balta - ir viskas? Geriau pažiūrėkite, kai saulė šviečia - žalia, raudona, mėlyna - blizga visa.
Esate konkurso "Fotomedžioklė Labanore" prizininkas, šiuo metu kartu su devyniais paukščių fotomenininkais dalyvaujate 40 paukščių dienai skirtoje parodoje, kuri vyksta Tauragėje. Kur jūsų darbus gali pamatyti klaipėdiečiai?
Yra nuotraukų tinklalapis - www.birdpix.lt, beveik kasdien naujų paukščių fotografijos ten patenka. Tik praėjusį rudenį susimetę visi padarėme. Esame dvylikos narių neoficialus klubas. Neregistruotas. Susitikome fotografuojantys paukščius žmonės ir bendraujame. Didžiausias čia nuopelnas - tauragiškio Eugenijaus Kavaliausko.
Esate ne tik ornitologas, bet ir "paukščių atstovas spaudai", kelių knygų autorius, gamtininkas, ekskursijų vadovas, lektorius, paukščių gelbėtojas...
Toks mano gyvenimo būdas. Anksčiau dar daugiau judėdavau. Kai leidome knygą "Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas", Šilutės, Klaipėdos ir Kretingos rajonuose neliko nei kaimo, nei miško, kur mano nebūta. Važiavome kiekvieną dieną paukščių žiūrėti. Ką čia dar galima pasakyti? Matote, koks oras gražus? Reikia į gamtą - fotografuoti...
Audra VENCKUVIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą