Vytautas Rumšas jubiliejaus dieną tapo seneliu

- Jubiliejaus dieną likimas jums iškrėtė labai malonų pokštą - kaip tik gruodžio 3-iąją gimė jūsų pirmoji anūkė, sūnaus Vytauto ir jo mylimosios Evos dukra.

- Geresnės dovanos ir nesugalvosi. (Juokiasi.) Iš tikrųjų patyriau keistą šoką dėl tokio sutapimo. Ko gero, tokia buvo Dievo valia. Gimimas, be abejonės, yra didžiausias pasaulio stebuklas. Tik man kyla klausimas: kokia tuo metu yra vyro pareiga, kai tiktai gimsta vaikelis? Ko gero, būti šalia žmonos yra gerai, bet aš manau, kad atviri priėmimai vyrui nėra reikalingi. Tai yra gyvybės paslaptis, kuri dar turi būti su mama. Nors yra draugų, kurie normaliai vaiką priima namų vonioje su pribuvėja. Bet aš ne iš tų. Man tai vis primena tokią situaciją, kaip gimdymo metu vyras plumpt ir apalpsta... Ir kas iš to? Čia žmona gimdo, ir tas dar paslikas guli. Ir ne kartą taip yra buvę. (Juokiasi.)

- Per jubiliejų tikriausiai neišvengėte sveikintojų antplūdžio. Vis dėlto kaip sutikote šešiasdešimtmetį?

- Jubiliejų reikia švęsti su šeima ir giminėmis. Kadangi didžioji mano giminių dalis yra įsikūrusi Plungėje, nėra taip paprasta rasti dvi laisvas dienas. Taigi gimtadienio dieną naudojausi proga juos pamatyti - jie sukorė į Vilnių visus tris šimtus kilometrų.

O Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gruodžio 14 d. ta proga vyks spektaklis "Paskendusi vasara". Po spektaklio noriu matyti teatre dar dirbančius savo aktorius kolegas. Norėčiau pamatyti ir teatro veteranus. Kai pradedi teatre skaičiuoti, kas yra likę iš veteranų, apima nerimas: matai, kaip viskas greitai praeina. Kaip greitai tų žmonių, kuriuos pažinojai, jau neliko šitoje žemėje. Pradedi suprasti - viską reikia daryti čia ir dabar. Va dabar jį matai, dabar kalbėk, ką tu nori iš jo žinoti arba ką nori jam gražaus pasakyti. Tai yra tiesiog būtina.

Pavyzdžiui, turiu labai daug knygų - vis galvoju, kad dar bus laiko jas paskaityti. Nieko nebus. Ką aš noriu skaityti, aš turiu skaityti dabar. Knygų jau nereikėtų pirkti, pakankamai yra tokių, kurias tiesiog būtina perskaityti. Taip va pamąstau ir apie žmones - su jais reikia būti dabar, reikia ir puoselėti juos, ir kelti jų dvasią. Tarp lietuvių retai būna tokių žmonių, kurie iš tikrųjų yra linksmi. Kiti truputėlį apsimeta, nori būti džiaugsmingi, bet viduje jie iš esmės yra liūdni. Su žmonėmis, kurie džiaugsmingai žiūri į pasaulį, labai malonu bendrauti, nes nuo jų spinduliuoja šviesa. Juo labiau mes patys ja spinduliuosime, tuo mes vieni kitiems būsime reikalingesni ir džiaugsmingesni, tuo mums maloniau bus žiūrėti vieniems į kitus.

- Taip atrodo. Toks mano bruožas kaip optimizmas yra iš Šaulio ženklo. Jis yra, aš sutinku su tuo, bet nepasakyčiau, kad tai yra toks tikrasis optimizmas.

Tikras optimizmas siejamas su tokiu, kaip aš sakau, nusileidimu į nulinį tašką - jis leidžia tau pažiūrėti ir žemyn, ir į viršų. Nusileidęs į nulinį tašką, labai gerai matai save, kas tu toks esi, labai gerai pastebi ir kitus. Todėl labai sveika pabūti tokiame jūros lygyje, kuris vis dėlto yra susijęs su malda. Kuo dažniau skaitai Šventąjį Raštą, tuo labiau jautiesi sveikesnis visomis prasmėmis - ir psichiškai, dvasiškai, ir netgi fiziškai. Man atrodo, tai yra tiesa. Kai pažiūriu į vienuolių veidus, ypač į vienuolių moterų, jie yra skaistūs ir šviesūs. Kaip ir tų žmonių, kurių malda yra tikra. Tai, manyčiau, tas jūros lygio pasiekimas yra susijęs su tikėjimu.

- Nesvarstėte tapti vienuoliu?

- Vienuoliu? Kartais mąstau apie tai... O dėl aktoriaus profesijos - man atrodo, aktoriaus gyvenimas vis dėlto turi būti kai kuo panašus į vienuolio, bet šalia turėtų būti ir kitoks gyvenimas, kurį tu, kaip aktorius, privalai pažinti. Vienuolystė - tai apsivalymas. Kaip ir kiekvieną dieną, mano minčių yra visokių - ir nuodėmingų. Būtų galima kas penkias minutes melstis, o tai vienuoliai ir daro - rytinė, dienos malda, vakarinė, ir netrumpa. Dar studentavimo laikais mūsų dėstytoja profesorė Algė Savickaitė sakydavo: "Taigi jūs turite kiekvieną kartą prieš miegą pamatyti savo sąžinę, jausmus, kas ir kaip buvo padaryta per visą dieną". Perkračius dieną, reikėtų paprašyti atleidimo ar kito žmogaus, ar savęs paties - kad šitą blogį aš padariau šiandien.

- Dėl kurių dalykų gyvenime labiausiai gailitės?

- Pasakyčiau kitaip: aš prašau atleidimo. Ir Dievo, ir kai kurių žmonių atleidimo tikrai prašau. Pastaruoju metu mane sudomino kvantinės fizikos mintis: mes netikime tuo, ką matome. Mes matome tik tai, kuo tikime. Tikrai, juk mes programuojame vieni kitus - elgesį, įvykius, galų gale reiškinius. Vis dėlto reikėtų tikėti tuo, ką matome. Tai padaryti, patikėkite, nėra lengva. Manau, šita mintis į atskaitos tašką veda viską - tada tu pamatai savo atspindį kituose. Aš prašau mintyse atleidimo žmonių, kai jie to nežino. Tai nėra tuščias mano pliurpimas sau - man tai turi poveikį, nes jaučiu atsaką. Jaučiu, ir baigta. Ir tas atsakas man leidžia gyventi džiugiau, nes mano paties užsikrauta kuprelė išnyksta.

- Žmona dažnai išgirsta jūsų "atleisk"?

- Žmonai stengiuosi daryti tokius darbus, kurių ji nepadaro. Mano įsitikinimai buityje yra vieni, jos kiti - bet aš nieko nesakau, jeigu žmona ko nepadaro, nekartoju, tyliu, galiausiai padarau vietoj jos. Na ir kas? Geriau aš taip darysiu, negu pakelsiu balsą. Manau, kad taip aš ugdau pats save, o kai aš save ugdau, tai turi atsišaukti ir kitame, tiesa?

- Tai namuose balso nekeliate...

- Yra buvę... (Šypsosi.) Bet kas iš to? Jeigu nebūna jokio rezultato. Pakelsi balsą - ligą prišauksi sau ir kitam.

- Tikriausiai krykštaujanti anūkė užgožė ne tik jubiliejų, bet ir visas kitas problemas bei gąsdinantį nestabilumą mūsų šalyje?

- Anūkės balselio dar negirdėjau, bet, kaip žemaičiai sako, jau esu bočelis - tai panašiai skamba kaip žymaus dainininko Andrea Bocelli pavardė. Galima ir taip dabar mane pavadinti. (Juokiasi.) Taip vis pagalvodavau, kad būtų pats laikas anūkams - man juk jau šešiasdešimt metų. Sūnui Vytautui - trisdešimt vieni. Va, žiūrėkite, kažkas ir išklausė šiuos mano norus. Taip, mintis yra materiali, ji perkūniškai stipri, ji viską kurianti, bet, atsiminkime, ir viską griaunanti.

Ir jeigu mes dabartinėje situacijoje Lietuvos mastu visi pradėsime skųstis, kaip čia yra blogai, tai tą ir gausime, ir dar daugiau. Nesiskųskime. Vis dėlto reikia ieškoti visai kito kelio, gal ir paradoksalaus, kaip tuos minusus paversti pliusiukais. O tų kelių yra daug. Ir tegul man neaiškina, kad jų nėra, kad nusišneku. Tik menininkams, valdžios vyrams, mokslininkams, ekonomistams ir politologams reikia susivienyti ir galvoti ne apie naudą, o apie vieni kitus. Juk mes visi esame viena, o ne po vieną.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"