Paklausta, ar sūnus noriai ėjo į mokyklą, V. Genytė nusijuokia: "Greičiau jau susitaikė su situacija." Pati dainininkė prisipažino mokyklai didelių sentimentų nejaučianti.
„Man labai pikta, kai sakoma “nerūpestinga vaikystė“. Taip nėra. Kiekviename amžiuje yra problemų, ašarų ir skausmo. Ir mokykloje buvo pažymių, kurie žeisdavo, buvo daug įtampos, buvo laikotarpis, kai nieko gero nejaučiau mokyklai. Gal buvau vaikas, kuris nemėgo griežtos disciplinos, ir iki šiol nelabai mėgstu. Mane slėgdavo mokyklos sienos, išdažytos tamsiai mėlyna ir žalia spalva, ir tamsiai žali suolai. Ten nebuvo daug šviesos ir daug džiaugsmo. Bet blogi prisiminimai pasimiršta“, — pasakojo V. Genytė.
Užtat kuo geriausiais žodžiais dainininkė mini Konservatorijos dėstytojus, kurie buvo ir patarėjai, ir globėjai, ir Pedagoginį universitetą, kuriame mokė "aukščiausio intelekto ir supratimo specialistai."
V. Genytės įsitikinimu, pirmiausia mokytojas turi mylėti vaikus, o žinios - tik antroje vietoje.
Išmoko miegoti stovėdama...
Džiazo ir populiariosios muzikos atlikėja Neda Malūnavičiūtė prisipažįsta vidurinės mokyklos mažai paragavusi, nes po aštuonių klasių išėjusi į aukštesniąją muzikos mokyklą.
Vidurinė mokykla Nedai buvo tai, ką norėjosi kuo greičiau nustumti: būsima dainininkė lėkdavo namo, nusimesdavo uniformą ir skubėdavo į muzikos mokyklą. Štai ten jautėsi kaip žuvis vandenyje.
„Į muzikos mokyklą eidavau kiekvieną dieną ir išbūdavau iki išnaktų. Išmokau autobuse miegoti stovėdama. Ten buvo puikūs mokytojai, puikus kolektyvas, puiki kompanija, bendraminčiai, turėjau krūvą ansamblių, kuriuose ne tik mokėmės natų, bet ir realizavome save — gastroliavome, koncertavome... Jau tada buvau visavertė atlikėja ir muzikantė“, — pasakoja N. Malūnavičiūtė.
Muzikos mokykla dainininkei būdavo šventas reikalas, o vidurinę ji prisimena „šiek tiek nuobodžią, šiek tiek neįdomią, pionierišką ir komjaunuolišką“.
N. Malūnavičiūtės sūnus šiemet eina į 12 klasę. Tačiau apie mokyklą su sūnumi dainininkė daug nekalba, mat nematanti prasmės "lįsti vaikui į dūšią“ ir klausti, kaip jam sekasi vienas ar kitas dalykas.
„Manau, visi nesame tobuli. Žinoma, ir mano laikais buvo tokių mokinių, kurie visko mokėsi tobulai ir buvo labai pavyzdingi, bet ar jie laimingi gyvenime, šito negaliu pasakyti. Deja, labai dažnai tokie žmonės paskęsta pilkoje masėje“, — svarsto žinoma dainininkė.
Pirmiausiai ji norėtų, kad sūnus žinotų, kas yra sąžinė, nevogtų, nedarytų kitiems skaudžiai, išmoktų paprastų, bet kartu ir labai didelių dalykų: „Norėčiau, kad skirtų ribą tarp gėrio ir blogio, tarp kičo ir meno, tarp beprasmybės ir prasmės, kad matytų tuos skirtumus, o ne būtinai siektų kažkokių karjeros aukštumų ar kažkokios profesijos.“
Ar būtina žinoti, kad žemė apvali?
„Man mokykla — ypatingas laikas: tuomet formuojasi tavo charakteris, atrandami talentai, bendravimo ypatybės... Apskritai mokyklos metų prioritetas — ne žinių kaupimas“, — tvirtina dainininkas Vaidas Vyšniauskas, kurio manymu, žinios - reliatyvus dalykas.
"Kaip sovietiniais laikais buvo svarbu iškalti Lenino „balandžio tezes“! O kur jos dabar? XX amžiaus pradžioje mokslas buvo pažengęs tiek, kad vienas žmogus galėjo išmokti visus dalykus, o dabar yra tiek informacijos, kad net vienos srities negali apimti“, — sako V. Vyšniauskas.
Dainininkui į atmintį įstrigęs filmo apie Šerloką Holmsą epizodas, kai daktaras Vatsonas klausia Holmso, ar šis žinantis, kad žemė apvali. Šis atsako, kad ne. Kai daktaras nustemba, neva kaip tai, juk visi žino, garsusis detektyvas pareiškia: „O kam man tai žinoti, kai reikės — sužinosiu.“
Garsusis bosas Vaidas Vyšniauskas prisipažįsta vidurinę baigęs neakivaizdžiai, nes nebuvęs auksinis berniukas ir netgi buvęs įrašytas policijos įskaitoje už balius, „tūsus“ ir viešosios tvarkos pažeidinėjimą savo mikrorajone.
Užtat mokytojo darbas buvusiam neklusniam mokiniui iki šiol atrodo antgamtiškas. Anot dainininko, kiekvieną dieną reikia melstis už juos, kad nepritrūktų kantrybės. "Tikras pedagogas - ne tas, kuris duoda žinių, bet tas, kuris geba pakelti mokinį."
Iki šios dienos dainininkas prisimena lietuvių kalbos mokytoją, pas kurią atėjęs iš kitos mokyklos vietoje turėtų ketvertų ir penketų ėmė rinkti dvejetus ir trejetus, nors ir kaip stengėsi. „Kai pagaliau paklausiau mokytojos, kam man stengtis, ji pasakė: “Vaiduti, niekada nereikia nuleisti rankų, aš tave labai myliu, bet matai, kiek yra klaidų, reikia, kad jų nebūtų.“
Toks ir turi būti tikras mokytojas: kaip specialistas, jis privalo pažymėti visas klaidas, tačiau kaip pedagogas — pirmiausia turi mylėti vaiką", — įsitikinęs V. Vyšniauskas.
Baigęs mokyklą Vaidotas pasakoja nesunkiai įstojęs į Konservatoriją, o tada ypač pamėgęs mokytis. Atmena, skambinėdavęs profesoriui V. Noreikai ir prašydavęsis pas jį atvažiuoti padainuoti, nes to, ką duodavo Konservatorija, buvę per mažai. Maestro liepdavęs savo mokiniui neskubėti gyventi...
„Kai žmogui patinka, kai esi savo vietoje — tai ir norisi siekti mokslo“, — sakė V. Vyšniauskas ir pabrėžia, kad iki šiol nenustoja mokytis — kitą savaitę jo laukia stažuotė Italijoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą