Ainis Lietuvis: Wilna nei naša, nei Šimaša 

Kai vandalai griovė Romos paminklus, jie bent nebuvo korumpuoti, kaip Romos senatoriai, o tiesiog gamtos vaikai.

Be to, jie siaubė svetimą žemę. Gi Vilniaus valdžia suderino rafinuotą korupciją su vandalizmu. Netekome dalies vilnietiško paveldo, o korupcinis liko - ir jis, regis, buvo praturtintas.

Ironija ta, kad Šimašiaus žygdarbiai atveria Vilniaus vartus kitam pažįstamam herojui, Artūrui.

Kuriam valdant Vilniaus irgi nebuvo Europos skaidrumo sostinė. Bet senasis herojus, lyginant su esamuoju, bent ne barbaras.

Šviesūs arijaus plaukai ir amžina šypsena (keistokas įprotis) klaidino rinkėjus, mat Remigijus jau buvo spėjęs padaryti sėkmingą komjaunuolio karjerą Tauragėje. Ir jo tuometinis vadas Jogaila Morkūnas yra sakęs, kad labai uolaus būta to komjaunuolio.

Paskui sekė Remigijaus persitvarkymas į liberalus, po jo - logiška integracija į lobistų gretas. Nuo metamorfozės į kaltinamuosius merą, matyt, gelbsti seni ryšiai.

Ir ištikimybė Fininternui, tarptautiniam didelių finansų aljansui, kurio atstovas rymo Daukanto aikštėje.

Kas toliau? Per šiuos metus iki rinkimų regėsime kylant daug kandidatų. Kurį rinktis?

Verta prisiminti karo lakūnų patirtį.

Tiesa, ji sensta dėl technikos progreso, bet analogija dar galima. Kai išvysti tolumoje taškiuką, kuris po truputį artėja, geriau iškart laikyk jį priešo lėktuvu. Tada pasiruoši tinkamai.

Kai dabar, startavus savivaldos rinkimams, matysime daugybe naujų, nepažįstamų taškiukų, artėjančių prie mūsų, geriau laikykime juos priešiškais.

Maža kas.

Ypač tai pasakytina apie "nepartinius" kandidatus.

"Nepartiniai" - pati skaitlingiausia ir mįslingiausia partija.