Ir jis pats, aktorius, režisierius Vytautas RUMŠAS, gyvena taip, kaip pataria kitiems: jis nelinkęs kūprintis dėl skatiko, užuoglaudos nuo informacinio ir kitokio triukšmo ieško muzikos garsuose, be kita ko, prie Kauno pilies yra pastatęs bent dešimtį nuo globalizmo gydančių spektaklių (B. Sruogos „Kazimierą Sapiegą", Maironio „Didįjį Vytautą - karalių", J. Grušo „Herkų Mantą", „Barborą Radvilaitę", Just. Marcinkevičiaus „Katedrą", „Mažvydą" ir kt.).
Šios lietuviui jautrios tematikos atžvilgiu šiandien teatre jam nėra lygių.
Na, o valstybėje aktorius pasigenda kiekvienam po nosim gulinčios idėjos, gebančios sujungti tiek marginalizuotuosius, tiek valdžios pateptuosius, tiek rinkėjus, tiek jų išrinktuosius.
- Ar jūs nesijaučiat mažumėlę senamadiškas gyvendamas pasaulyje, kurį režisuoja modernistai?
- Ne. Aš jau žinau, kas yra vertinga ir kas ne. Aš žinau, kas yra kultūra, žinau, kodėl taip vertinamas klasikinis menas; klausai, įsižiūri ir matai: taip, ten yra dvasia. Aš turiu vieną matą, vertės matą. Pagal jį atsirenku, kas yra kas.
Tik be muzikos negaliu ištverti. Muzika, matyt, iš tikro yra aukštumų menas, harmonija, einanti iš dausų, nors viena žinovė mane įtikinėjo, kad tikroji muzika baigėsi sulig XX amžiumi, kada pasaulį užgriuvo Pirmas, paskui ir Antras pasaulinis karai.
Kai pradedi analizuoti, kada parašyti ir kaip parašyti muzikos kūriniai, supranti jos mintį, ir klausydamas Mocarto, Bacho ir kitų nušvinti, taip, tiesa, štai tikroji dangaus muzika. Senamadiška? Viskas banguoja tame laike.
Sunku būtų rasti šiuolaikinį spektaklį ar filmą, kurį norėčiau žiūrėti dar ir dar kartą, kaip kartais įninki į jau skaitytas knygas.
O pavyzdžiui, Ingmaro Bergmano filmus, Federiko Felinio „Amarcordą", Andrejaus Tarkovskio „Rubliovą", Milošo Formano „Skrydį virš gegutės lizdo" ir Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti" galėčiau žiūrėti bet kada. Kodėl? Todėl, kad ten man yra grožis, ten man yra šviesa...
- Užtat ir ėmėtės statyti neatitinkančius mados dvasingus spektaklius - turiu galvoje tris veikalus pagal I.Bergmaną („Intymūs pokalbiai", „Scenos iš vedybinio gyvenimo", „Rudens sonata")?
- Tiesiog darau tai, kas man suprantama ir miela, kas susiję, kaip aš sakau, su subtiliuoju vidiniu bendravimu.
- Kažkur esat išsitaręs, kad aktorius nėra toks kaip kiti, - jis esąs per žingsnį nuo kunigo. Kuo jis jums toks išskirtinis?
- Paimkime kunigą, atvertusį Šv.Raštą prie altoriaus: jis skaito ištrauką, nors puikiausiai žino tą tekstą atmintinai. Kodėl jis skaito?
Manau, kiekvienąsyk jis skaito tartum pirmą kartą, bandydamas atrasti ir mus paraginti suprasti, kas Šv.Rašto fragmente liko neišgirsta ir nesuprasta. Taip ir artisto gyvenime: jis negali eiti visą laiką tuo pačiu keliu, pats save užprogramuodamas kartotis.
Užtat bet kam galiu patarti: nesikabink už senų programų, kurios tavo galvoje kiekvieną dieną. Mesk jas, žiūrėk, kas naujo šitame pasaulyje, tavyje ir stebink save.
- Taip, tiesa, žmogus kasdien išgirsta ką nors nauja, tačiau tiesa ir ta, kad mes negalime pasikeisti. Štai pasakysiu pirmą pasitaikiusį atvejį, kai aukštai sėdinti politikė vieną dieną griežtai nukerta, kad abejojimas ankstyvo lytinio ugdymo nauda mokyklose yra gręžimasis į tamsą. Ar dėl šitokio pareiškimo žmogus turėtum tamsą pervadint šviesa?
- Apskritai man labai sunku suprasti dabartinių politikų elgseną, kai, tarkime, kas nors iš opozicijos pasiūlo gerą išeitį ar problemos sprendimą, o valdantieji stoja piestu, ir greičiausiai dėl ambicijų, dėl to, kad ne jie pasiūlė.
Broliai lietuviai, kas jūs tokie, kad negalite susitarti? Dėl ko demonstruojamos ambicijos? Dėl valdžios?
Kodėl tarp jūsų, 141 parlamentaro, nėra aukštesnės už jus pačius idėjos, kodėl nepagalvojate, kad jūsų ir mūsų svarbiausias tikslas - išsaugoti mūsų žemę, mūsų kalbą, mūsų Lietuvą.
Šito nėra jūsų prioritetuose, apie tai neparašyta nė vienos partijos programoje. O juk šitos idėjos, kuri prasmegusi kaip adata šieno kupetoje, kaip jungtukas žodžių skruzdėlyne, turėtume laikytis tarsi inkaro visi visi - tiek išrinktieji, tiek rinkėjai, bet pirmiausia išrinktieji, nes jie yra valstybės įstatymdaviai.
Ypač dabar, kai, atrodo, nedaug trūksta ir pasaulis subyrės į šipulius, turėtume šitą dažnį skleisti visose srityse - ir mokykloje, ir bažnyčioje, ir teatre, ir medijose, - visur. Ir vieno karto tam negana.
Yra žmonių, kurie kalba apie tai, bet jie paprasčiausiai nustumiami į užribį ir priversti tenkintis tik tais ryšio kanalais, kurie jiems neuždrausti. Vadinasi, nepageidautina, kad jie apie tai kalbėtų, kad jie būtų girdimi.
Negi valdžios viršūnėje yra manančių, kad žmonės tokie kvaili, kad jie džiaugiasi mulkinami ir nemato, kaip šalia jų kažkas griūva, lūžta, dega...
Geras aktorius nesitiki, kad išvarvinus glicerininę ašarėlę jam pavyks apgauti žiūrovą, - jis iškart pajunta, kas yra melas ir kas yra tiesa. Tiek teatro, tiek politikos scenoje visi jaučia žmogaus tikrumą, žino, koks personažas - niekšas, žino, koks žmogus tarp valdančiųjų yra šviesesnis ir kuris apytamsis.
Lietuvoje daug protingų žmonių, kurie gali analizuoti situaciją, - visi jaučia, kad kažkas ne taip, kad ne tuo keleliu einam. Ne tuo. Nebegalima apie tai tylėti.
- Leiskite priminti vieną seną istoriją apie čiabuvius, vedusius svetimšalius per džiungles. Dvi dienas svetimšaliai juos ragino skubėti, ir vedliai, nors nerimastingai žvilgčiojo vienas į kitą, bet klusniai sparčiai žygiavo priekyje ir rodė kelią. Trečios dienos rytą jie atsisakė eiti toliau ir nepasijudino iš vietos, - sakė lauksią, kol prisivys jų sielos. Galbūt ir Lietuvai, tris dešimtmečius kaip akis išdegus lėkusiai paskui Mamoną, pats laikas stabtelėjus palūkėti, kol grįš pamesta dvasia?
- Kas žino, gal mus sustabdys, jei patys nesustosime. Galbūt mus sustabdys didesnės ar mažesnės krizės, galbūt kažkokie kataklizmai, nes, pavyzdžiui, nepaisant žmonių interesų, vien dėl finansinės naudos uždarinėti bibliotekas ir mokyklas yra nusikalstama.
Ar ne nusikalstama, ar moralu vykdyti reformas, kurių esmė - vien europinių pinigų įsisavinimas?
Todėl aš ir galvoju, jeigu patys nesustosime, būsime sustabdyti; va tada vėl bus galima pagalvoti apie būseną, išgyventą Baltijos kelyje.
Šis pagrindas, man atrodo, yra pamestas. Mes, lietuviai, pasidarėme (o gal buvome?) itin gobšūs, vis neateiname į protą, kad žmogui gana tiek, kiek jis vertas, o turint daugiau uždirbto gero, galima dalintis, paremti tuos, kurie gabūs, šviesūs ir talentingi.
Nors Lietuva išoriškai smarkiai išgražėjusi, sutvarkyta (nežinia, kada galėsim grąžinti skolą, už kurią ji taip išgražinta), bet joje nebėra bendrystės grožio - pajautimo, kad mes visi, biedniokai, vidutiniokai ir turtuoliai, esame susiję kaip šakos vieno medžio vainike.
Paskutinės mūsų himno eilutės yra apie ką? Apie vienybę. Šita išmintis eina iš toli, ne tik iš XVIII ar XIX amžių gilumos.
Tarp mūsų te vienybė žydi, o kas yra vienybė? Tai yra mūsų žemė, kalba, tradicijos. Tai mūsų išlikimo sąlygos. Todėl ir reikia, ne reikia, o būtina eiti vienybės link.
- Turėtume tapti žydais, kad ši problema išnyktų... Tačiau to niekada nebus, tad verčiau grįžkime į teatrą, kuriame jūs, neįtikėtina! - jau pusė amžiaus. Jau pusė amžiaus esate Nacionalinio (buvusio Valstybinio akademinio) dramos teatro aktorius. Ir per tą laiką, kaip teigiate, nebuvo tuščio šūvio?
- Iš esmės - taip. Jeigu tau darbas yra šventas reikalas, tada gali vaidinti ir nepasisekusiuose spektakliuose. Žiūrėkite, kokia pieva būna įvairi - jei nebūtų piktžolėmis laikomų žolynų, nematytume žydinčių gėlių...
- Taip, bet žmogaus netraukia dilgėlynan...
- Aš irgi nelinkęs į jį bristi, bet sutikite, kad visi augalai yra įdomūs, kad laukinės gėlės taip pat skleidžia savo grožį... Iš šios dienos perspektyvos žiūrint, iš nepasisekusių dalykų galima daugiau pešti, negu iš pasisekusių.
Sėkmingi vaidmenys suteikia energijos eiti toliau, o nesėkmingi - tobulėti. Nors, žinote, būna, kai po spektaklio mūsų ar ne mūsų teatre mane kartais paklausia, ar eisiu dar kartelį jo žiūrėti, atsakau, kad neisiu, vadinasi, man tai nėra gražu.
- Šiuo atžvilgiu esate it pasmerktasis, visada turintis eiti į tuos spektaklius, kuriuose vaidinate, net jei jie ir nebūna gražūs...
- Šiuo atveju gal yra truputėlį kitaip. Gražu, kai perskaitai pjesę, ir režisierius tau pasiūlo eiti tuo keliu, ir tu kartu su juo pradėjęs eiti, jautiesi vaidmenyje kaip žuvis vandenyje, ir būna akimirkų kai pasijunti it dievas toje salėje, nes žinai turintis ką pasakyt žmonėms.
Režisieriui labai svarbu žinoti „apie ką" yra spektaklis, aktoriui labai svarbu žinoti, kodėl jis yra šitoje scenoje, kodėl jis kalba tuos žodžius.
Ir jeigu aš randu šituos žodžius ir jei randu atsakymus į režisieriaus norus, į dramaturgo mintis, jeigu randu atsakymus, kad tai teisinga, jaučiu didelį norą dalintis savo supratimu, kad va šitaip reikia gyventi, o va šitaip - tikrai nereikia.
Ir dar priminčiau vieną iš paslapčių, kurių žiūrovas gal nemato, bet būtinai pajaučia: jeigu vaidinu spektaklyje, labai svarbu, koks mano, Vytauto Rumšo, santykis su personažu: ar aš bjauriuosi juo, ar jį teisinu, myliu, kur jis gyvena, pragare ar rojuj, - aktoriaus santykis su personažu būtina sąlyga scenoje.
Šiuo atžvilgiu Klaudijus E. Nekrošiaus „Hamleto" spektaklyje mano istorijoje buvo išskirtinis: kuriant vaidmenį, man vis atsiverdavo naujos durys ir kažką naujo vis surasdavau užkoduotose E.Nekrošiaus mizanscenose.
Talentingų režisierių savybė - duoti aktoriui vaidmenį ir ne viską pasakyti iki galo, leidžiant jam pačiam surasti ir atrakinti neįvardytas duris.
Šita tradicija šiandien, man atrodo, yra primiršta, kai kurie aktoriai paprasčiausiai vaidina tekstą, - tai personažą, tiek „gerąjį", tiek tą „blogąjį", padaro nuspėjamai banalų.
- Per šitiek metų turėjot pajusti skirtumą: galbūt šiuolaikinis vadinamasis postdraminis teatras spėjo išsiugdyti ir postdvasinį žiūrovą?
- Tokios statistikos, deja, neturime.(Juokiasi.) Galime tik spręsti pagal publikos reakciją. Žiūrėdamas vieną spektaklį buvau lengvai šokiruotas, kai jauna publika (pagyvenusių nebuvo) tose vietose, kur reikėtų truputį pasijaudinti ar bent jau surimtėti, imdavo kvailai krizenti...
Žinoma, ir scenoje ne šviesiausia tema buvo liečiama, - liejosi, kaip aš sakau, minusiniai reikalai, bet žiūrovų reakcija rodė, kad nėra tvarkos žiūrovų galvose, kad jų vidinis pasaulis yra išsiderinęs.
Pasakysiu banaliai, ir čia jau „senamadiškai": tas spektaklis visiškai nekelia žiūrovo, jo neveda šviesos link. Kartais gana pažiūrėti filmo, spektaklio pradžią, kad galėtum pasakyti, rojaus ar pragaro kodas yra mums siunčiamas per ekraną, kelia jis tave ar smukdo.
Juk gali būti minusiniai reikalai, gali būti konfliktai, keiksmažodžiai, bet artistas scenoje neišvengiamai turi būti šviesos ir tiesos pusėje. Kitaip nėra jokios prasmės lįsti į tą paaukštinimą ir rodytis žmonėms.
Suprantu, žmogus yra komforto siekianti būtybė, jis nori, kad jam būtų patogu, kad į jį niekas nešaudytų, kad gyventų saugiai, šiltai, be streso ir pan. , suprantu, komedijos turi savo virtuvę, savo dažnį, kaip ir drama, buitinė drama, tragedija - savo, bet jeigu tas dažnis vien tik minusinis, ar dėl jo verta eiti į teatrą?
Tik pramogauti, tik būti palinksmintam nesvarbu kaip ir kokiu dažniu?
Prisimenu, daug metų mes palinksmindavome publiką vaidindami Boriso Dauguviečio „Žaldokynę".
Pasijuokę savyje iš pjesės herojaus, vis dėlto mes vaidinome su meile: štai kokie mes puikūs lietuviai - ir pavydūs, ir girtuoklėliai, ir intrigantai, - mes vaidinome su meile lietuviui, su meile B. Dauguviečiui, su meile režisierei Kazimierai Kymantaitei.
Tai buvo tikra meilė, ir aš visuomet vaidindamas jausdavausi puikiai, ir visuomet mačiau, kaip mano ir kitų aktorių nusiteikimas persiduoda ir žiūrovui. Tai buvo mūsų liaudiška vakaronė - ne vakaronė, atviras pasibuvimas tarp lietuvių.
Kaip šitas reikalas atrodytų lenkams, anglams, vokiečiams, prancūzams, nežinau, - matyt, jiems atrodytų, kad čia balaganėlis. O mums atrodė visai kitaip, - nes tai buvo ir yra mūsų. Tai yra dalis manęs ir tai žmogų žiūrovų salėje, manau, paglosto.
- To „mūsų", atrodo, lieka vis mažiau. Poetas Rimvydas Stankevičius sako, kad pasaulyje vis daugiau to, kas yra ne mūsų.
- Pasirašau po kiekvienu jo žodžiu. Žinote, jau keli mėnesiai vaikštau su viena vienuolio mintimi: į klausimą, kodėl esąs laimingas, jis atsakė, kad nieko nelaukia.
Žinoma, kai nieko nelauki, niekas negali nei įskaudinti, nei išduoti, nei nuliūdinti, o nelauktas džiaugsmas turbūt esti kelis kartus didesnis... Dar nesu šios minties iki galo perkandęs, bet joje baisiai daug tiesos...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą