Algimantas Rusteika Budapešte atrado istoriją, kurios vengrai neskuba ištrinti

Algimantas Rusteika: Vaikštom po Budapeštą. Įdomi vieta – Laisvės aikštė

Aikštė atsirado nugriovus milžinišką Habsburgų karinį kompleksą  Neugebäude, kuriame buvo kalinami revoliucionieriai ir prie kurio 1849 m. sušaudytas Batthyány, pirmasis Vengrijos ministras pirmininkas, vykdomos vengrų egzekucijos.

Ir aikštėje tebestovi  memorialas tarybiniams kariams, žuvusiems 1944–45 m. kovose dėl Budapešto. Ir įsivaizduojat – niekas jo nenugriovė!

Bet aikštė supama jau ir naujosios vengrų istorijos ženklų. Iš vienos pusės didžiulis JAV ambasados pastatas. 

Aukšta tvirtų plieno profilių tvora, kas keli metrai aukštos raiškos kameros, visur kabo  įspėjimai nefotografuoti. Tai ir nefotografavom, dar supakuos...

Trijų eilių tvora – trys įvažiavimo į JAV ambasadą teritoriją vartai. Pravažiavus vienus, reikia atidaryti antrus ir t.t. 

Tarp vartų rankos storumo grandinėmis pritvirtinti iš grindinio pasikeliantys storo metalo užtvarai, kurių nenuleidus nepravažiuosi. Jokie teroristai nepraeis.

Pačioje Laisvės aikštėje jau irgi atsėlino ir ją supa JAV. Vienoje pusėje – Bušo vyresniojo paminklas. Kitoje – draugiškai šypsosi bronzinis R.Reiganas. Trumpai pabendravom, nors karšta nesvietiškai ir mano fizionomija kankinietiška...

Labai simboliška. Patiko. Atspindi visą valstybės  istoriją, kurios ji nenori keisti ir teisti. Brandžios tautos ženklas.

Nemačiau jokių besivalkiojančių migrantų. 

Žmonės draugiški, daug akių kontaktų ir  šypsenų nepažįstamiems. Net kanalizacijos dangčiai – kaip meno kūriniai. Ir nereikia jokioms "grindoms"  trinti nuo jų "sovietinių ženklų" su "bulgarkėmis".

Mieste tvyro ramybė, mažai triukšmo, net tramvajai vaikšto ant pirštų galiukų, išgirsti tik privažiavus, kai paskambina. 

Tylu ir daug šviesos. Net naktį.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.