Algimantas Rusteika. Kai Himnas tampa veidrodžiu: ar dar gyvename taip, kaip giedame?

Tai subjektyvus žvilgsnis į valstybę, vienybę, tiesą, atsakomybę ir vis didėjantį atstumą tarp Himno žodžių bei kasdienio gyvenimo.

Algimantas Rusteika: Himnas nemeluoja – ar nemeluojame mes patys?

© Algimantas Rusteika

Šįvakar vieni giedos, o kiti tylės. Ir išjungęs ekranus, nakties tyloje vėl pajusiu tą vis didėjančią, tamsią tuštumą. Ir vėl klausiu savęs - kodėl?

Daugelio tautų himnai gimė iš karo dainų. Juose griaudžia patrankos, skamba kardai ir pergalės šūksniai. Mūsų Himnas gimė žmogaus širdyje.

Himnas visada augina Tautą. Nes pergalė prieš priešą baigiasi pasirašius taiką, o  pergalė prieš save trunka tiek, kiek gyvena Tauta.

Mūsų Himnas - įsipareigojimas sau, jis mums sako: „TEBŪNIE". Tai maldos kalba,  kuria prašoma išminties ir dorybės, vienybės ir tiesos.

Maldos gimsta tada, kai žmogus supranta savo ribas. Himnai – kai tautos supranta savo atsakomybę. Mūsų Himnas prasideda nuo pareigos tapti. 

Jame nėra nė vieno priešo, tik gyva viltis. Ir Tautos pažadas pačiai sau, kurį kiekviena karta gauna ir duoda iš naujo.

Troškimas visada kalba apie tai, ko dar nėra, Himnas pilnas ateities laiko. Todėl juo ir tapo Tautinė Giesmė. 

Kol Himnas skamba kaip malda, kuria tikima, tol Tauta dar turi viltį. Kai jis virsta valdžios ceremonija, pirmiausia nutyla žmogaus vidus.

Mūsų Himnas - ne pasigyrimai, kokie esam kieti, o Tautos sąžinė. Ir skamba skaudžiai, kai nebegalime sąžiningai sau pasakyti, kad gyvename taip, kaip giedam.

Kasmet vis labiau šie žodžiai skamba kaip kaltinimas. Ne, tai ne Himnas paseno, tai mes pasenome nuo savo melo, praradom tikėjimą tiesa ir pasitikėjimą savo valstybe.

Kiekviena eilutė buvo pažadas, dabar kiekviena eilutė - klausimas be atsakymo. Žodžiai tie patys. Bet vis didėja atstumas tarp Mūsų Himno ir mūsų gyvenimo.

LIETUVA TĖVYNE MŪSŲ

Ar Lietuva dar valstybė? Ar jau tik kolonija, administracinis vienetas, mokesčių mokėtojų teritorija ir statistikos lentelė? Tėvynė prasideda ten, kur žmogus jaučiasi reikalingas.

Jei nusivylusieji masiškai išvažiuoja, gal ir Lietuva išvažiuoja kartu su jais? O gal Tėvynė kartu su pasitraukusiais į vidinę emigraciją? Dar gyvena abejingose atstumtųjų širdyse?

TU DIDVYRIŲ ŽEME

Didvyrius prisimename vis rečiau. Užtat vis dažniau juos tikriname naujosios ponijos matais. Vienus verčiame nuo postamentų, kitus demonstratyviai ignoruojame, netikrus veidmainius dar gyvus skelbiame šventaisiais. Tautos išdavikai ir žudikai saugiai paslėpti nuo aukų ir istorijos.

IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA

O gal tiesiai sakykim, kad išmokom gėdytis nelengvų savo Tautos išgyvenimo pamokų? Stiprybės nebesemiame - semiamės kalčių, kurios niekaip nesibaigia. Vietoj istorijos namų, kuriuose išaugome, vietoj akistatos su skaudžia tikrove Tautos praeitį pavertėme baudžiamąja byla.

TEGUL TAVO VAIKAI EINA VIEN TAKAIS DORYBĖS

Žodis „dorybė" skamba didvyrių žemėje senamadiškai. Dabar asmeninė sėkmė tapo svarbesne už garbę, už kurią galima prisiteisti pinigų. Nauda aukščiau už sąžinę, karjera - už tiesą. Vaikai vis anksčiau supranta, kad takais dorybės ne tik toli nenueisi, bet būsi išjuoktas ir atstumtas.

TEGUL DIRBA TAVO NAUDAI

Dirbame ir sunkiai, tik vis dažniau nebe Lietuvai. Dirbame fondams, projektams, reitingams, ne mūsų interesams, svetimoms svajonėms, svetimšalių valstybėms ir mus niekinantiems didžiūnams. Tie, kuriems tas bent kiek nepatinka, viešai apspjaudomi ir paskelbiami priešais.

IR ŽMONIŲ GĖRYBEI

"Gerovės valstybėje" žodžių „bendras gėris" prasmė jau mirusi ir palaidota. Beliko asmeninės teisės, plėšrūs interesai ir melo jūros. Ar kada nors, be veidmainystės, rimtai dar kas nors mūsų paklausia: ar tai naudinga visiems? Ar tas, kuris sako ką galvoja ir nebijo naujųjų poncijų pilotų, nėra pajuokos objektas, kurį pamačius reikia pereiti į kitą gatvės pusę?

TEGUL SAULĖ LIETUVOJ TAMSUMAS PRAŠALINA

Tamsa nebūtinai ateina naktį. Ji ateina tada, kai žmogus nebenori matyti šviesos. Kai tiesa matuojama pagal naudą ir melas tampa tiesa. Kai valdžios įbaugintas žmogus susikuria narvą savo viduje, vergai džiaugiasi savo nelaisve ir minia sudraskys kiekvieną, galvojantį kitaip.

IR ŠVIESA, IR TIESA MŪS ŽINGSNIUS TELYDI

Negyvos šviesos daug, ekranai šviečia visą parą. Tik nuo tos šviesos dar niekas netapo išmintingu, o atbukinti ir pritvinkę neapykantos - daugelis. Tiesa už dyką privatizuota, savininkų teritorija apstatyta draudžiančiais ženklais, aplinkui be antsnukių laksto pikti ir alkani apžvalgininkai.

TEGUL MEILĖ LIETUVOS DEGA MŪSŲ ŠIRDYSE

Meilė užauga tikrume. Žmogui be perstojo aiškinant, kad jo tauta kalta, istorija gėdinga,  kalba menka ir papročiai atsilikę - jis nustoja mylėti. Nes nebežino už ką ir nebemoka. Valdžia laiko save valstybe ir žmonės tuo patiki, o mylėti tai, ko bijai ir kas tau svetima - neįmanoma.

VARDAN TOS LIETUVOS VIENYBĖ TEŽYDI

Niekada nebuvome taip lengvai suskirstyti į savus ir priešus. Vienybę pakeitė teisiųjų stovykla, gyvus žmones - etiketės, atvirus pokalbius - vieši nuosprendžiai, tarpusavio pagarbą - arši neapykanta.
__________________

Gal todėl kiekvieną kartą atsistojęs Himnui nebejaučiu nei džiaugsmo, nei pykčio. Jaučiu tik gėdą prieš save. Nes Mūsų Himnas vis dar šaukia Lietuvą, kokia ji galėtų būti.

O aš vis dažniau regiu Lietuvą, kokios nebenoriu atpažinti. Mūsų Himnas nemeluoja, sumelavome mes. Baugi ir skaudi ta tarp žodžio ir mūsų atsivėrusi bedugnė.

Nes patys sau, širdies tyloje, sąžiningai jau nebegalime pasakyti, kad gyvename taip, kaip Himno žodžiais dar bandom išpažinti.