Algirdas Brazauskas: „Lietuva pakankamai turtinga, kad pagerbtų talentus“ – kaip atsirado 12 Vyriausybės kultūros premijų

Argumentas (kaip ir perimti ir patarėjo kultūrai sferą) buvo daugiau nei keistas: „Tu gi visus pažįsti“. 

Aš tikėjau, kad visus pažino komisija, kurią gavau palikimo. Bet kai susėdom balsuoti dėl šešių premijų, supratau, kad pažįstam skirtingus kūrėjus. 

Tiesiog ėmė veikti grupuočių principas, kai kelios kūrybinės sąjungos (ach tas tarybinis palikimas) susitaria remti „savus“ ir atskiram talentui pralįsti neįmanoma. 

Todėl mano siaubui du iškiliausi meno grandai – Virgilijus Noreika ir Rimantas Dichavičius – į premijuotinų ratą nepatenka. 

Prognozuodamas skandalą, ėjau pas premjerą. 

Brazauskas dalykiškai paklausė: „Virgilijus – kurioje vietoje?“ 

Pagal vieną balsavimą, septintoje, pagal kitą – aštuntoje. Ir čia premjeras pasakė auksinius žodžius: „Lietuva pakankamai turtinga, kad pagerbtų talentus. Nuo šiol premijų bus 12!». 

Taip pat liepė su Kultūros ministerija performuoti komisiją: kad joje būtų tik Nacionalinės premijos laureatai, kurie žino premijos vertę. 

Tuo pasibaigė ir mano pirmininkavimas komisijai. 

Nors praėjus 20 metų, nepasikeitė tik premijų skaičius – 12. 

Iš tų dienų išliko linksma istorija. 

Brazauskas asmeniškai teikė premijas ir apie kiekvieną laureatą rado ką pasakyti. 

Bet atsitiko, kad tarp tuzino įžymybių vieną praleido. 

Orkestras turėjo pradėti maršą, kai prišokau prie premjero ir pasakiau, kad nepaminėjo aktoriaus Vytauto Grigolio. 

Pirmą kartą mūsų valstybininką mačiau taip susijaudinusį: tribūnoje ilgai atsiprašinėjo Nacionalinio teatro aktoriaus. 

Bet dar geresnė buvo V. Grigolio kalba: „Ši premija daro mane įžymybe, nes Algirdas Brazauskas atsiprašė tik du kartus – manęs ir žydų tautos…“ 

Ligi šiol džiaugiuosi ne dėl atsiprašymo, o kad premija pradžiuginom puikų aktorių – netikėtai paskutiniais jo gyvenimo metais.