Andrius Užkalnis. Kodėl renkuosi lietuvišką prekę ir kodėl reklamuoju „Daumantus“

Aš niekada neslepiu, kad tai reklaminis tekstas. Visada aiškiai sakau, iš ko uždirbu pinigus (ne, iš restoranų negaunu pinigų už apžvalgas, ir nesiruošiu jų imti, ir net maisto man niekas neduoda, kad atlygintų už tekstus; man siūlo, bet aš visada atsisakau, nes tada, aiškinu aš, negalėsiu apie juos rašyti). Visada, kiekvienu atveju, reklamuoju tik tą produkciją, kurią vartoju pats, o kai ką nors vartoju, tai dažniausiai ir reklamuoju. O pats renkuosi tik tai, kas yra man gerai ir teisinga.

Jums gal bus keista, kad save laikau patriotu ir esu Lietuvos mylėtojas. Na, koks gi Užkalnis Lietuvos patriotas, pasakys daugelis? Daug mėnesių gyvena užsienyje. Anglijoje dirbo septyniolika metų, tarnavo užsienio šalių interesams. Vakarų Afrikoje (Ganoje) britų ir amerikiečių interesus aptarnavo. Daugiau angliškai ir net itališkai kalba, negu mūsų kalba mintis reiškia. Mėgsta užsienietiškai vadinamus maisto produktus: sušiai, majonezas, kečupas. Net savo užsieninį kečupą turi užtaisęs (juk esu sakęs, kad čia reklaminis turinys). UŽKALNIO kečupas yra „autentiškas amerikietiškas“, tai prašom, ar čia to žmogaus patriotizmas?

Jūs galite mane kritikuoti dėl mano rašymų, dėl mano kalbėjimo, mano laidų, mano vaidmenų filmuose ir dokumentikoje, mano knygų, net ir mano žurnalo, kuris eina jau septintus metus (nebandykite manęs kritikuoti), bet patriotizmo iš manęs neatimsite. Nors mano antroji Tėvynė yra Jungtinės Amerikos Valstijos, o trečioji – Didžioji Britanija, aš esu Lietuvos žmogus ir visada rūpinuosi, kad mano šaliai būtų kuo geriau.

Vienas iš būdų pasiekti, kad mano šaliai būtų geriau, yra stengtis, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių gyventų geriau. Tai yra pasiekiama perkant iš savų ir duodant saviems uždirbti.

Aš dažnai pateikiu du pavyzdžius.

Pirmasis: jeigu tavo draugas ką nors gamina, tai neik ir neprašyk nemokamos prekės arba nemokamos paslaugos. Atvirkščiai: jei ta prekė ar paslauga tau reikalinga, jei tu jos nori, jei ji tau maloni ar smagi – nusipirk.

Antrasis pavyzdys yra labai turtingo investuotojo, kuris visada, jei tik galėdavo, pirkdavo gaminius tų kompanijų, kurių akcininkas buvo jis pats. Jis sakydavo „taip man grįžta pinigai“. Jam sakydavo, kad tu investavai milijonus, o grįžta, geriausiu atveju, centai. Iš tų centų, sakydavo jis, aš ir sudedu savo turtą.

Mes pradėsime gerai gyventi, kai į savo šalį pradėsime žiūrėti kaip į didelę akcinę bendrovę, kurios savininkai, arba bendraturčiai, esame mes patys. Juk esame? Aš tik taip žiūriu į šituos reikalus, ir man lengva bus įrodyti, kad dalykai sukasi būtent taip. Man labai norisi, kad visa Lietuva būtų turtingesnė. Ne todėl, kad esu kažkoks labai svetimo gero žiūrintis.

Tiesiog, kai žmonės Lietuvoje turi daugiau eurų, jie gali daugiau išleisti pinigų tam, ką parduodu aš, tada aš gaunu daugiau eurų ir galiu dar daugiau leisti prekėms, kurias gamina kiti Lietuvos žmonės ir kurie iš jų gauna algas. Jūs gal juoksitės, gal sakysite – naivu, tačiau taip ir susikuria tautų turtas.

Taigi, mes esame lyg akcininkai. Kiekvienas turime po vieną akciją. Kiekvienas mūsų euras, mokamas už savas prekes, yra euras, kuris grįžta mums. Panašiai, kai kalbame apie gerus darbus, veikia karmos dėsnis, kurio neginčija net šventi žmonės, nors ta „karma“ yra užsienietiškas dalykas, nei žemaičiai, nei aukštaičiai, nei netgi suvalkiečiai XVII amžiuje tokio žodžio nežinojo. Kuo daugiau darai gerų darbų kitiems, tuo smarkiau geri dalykai pas tave grįžta. Įrodymas – kuo daugiau mes visi darome Ukrainai, kuo labiau padedame, kuo labiau neatlygintinai apgyvendiname jų žmonių, kuo svetingesni esame jų pabėgėliams, tuo geriau gyventi pasidaro mums.

Į savų dalykų pirkimą reikia žiūrėti, kaip į gerą darbą.

Tegu gamintojas ir pardavėjas rūpinasi savimi, ar ne? Ne, yra taip, kad kiekvienas pardavėjas dar yra ir pirkėjas. Jei jis uždirbs, jis galės mokėti ir jums, kai ką nors pardavinėsite jūs (ir, tiesą sakant, valstybė irgi turėtų jaustis esanti tos pačios akcinės bendrovės dalis – nes jeigu žmonės turės pinigų, o ne viską sumokės mokesčiams, jie galės pirkti daugiau prekių ir paslaugų ir tada mokesčius galės mokėti daugiau pardavėjų ir paslaugų teikėjų, tai moksliškai vadinama augančia mokesčių baze).

Todėl jei esi Dievas, nes pirkėjas, tai būk geras ir teisingas Dievas ir elkis dieviškai, pagal teisingumą ir gėrio principus.

Jeigu nežinojote, Lietuvoje yra trys pagrindiniai padažų ir pagardų gamintojai: „Kėdainių konservai“, „Vilniaus majonezas“ ir „Daumantai“, kuriuos renkuosi aš, nes jie yra mano asmeniniai ir mano leidžiamo UŽKALNIO žurnalo draugai jau daug metų. Norite žinoti, kaip prasidėjo bendradarbiavimas? Daumantai atsiuntė dovanų savo produkcijos paragauti ir tai nebuvo sunku padaryti – bet reikėjo pagalvoti. Aš irgi taip dažniausiai užmezgu kontaktus ir draugystes.

„Hellmann‘s“ majonezas, kurį perkate Lietuvoje, yra gaminamas Lenkijoje ir mano skoniui nėra tas pats produktas, prie kurio aš buvau pratęs, kai gyvenau Britanijoje (atsiprašau, jei to negaliu patvirtinti laboratoriškai). Į Ameriką esu Velykoms vežęsis Daumantų majonezą. Tikra istorija. Žinoma, ne todėl, kad norėjau sutaupyti. Tik todėl, kad norėjau būti draugiškas saviems ir pabūti su Lietuva. O Suslavičiaus – „Felix“ yra užsienio bendrovė, nors ir pavardė ant etiketės lietuviška.

Žinot, nors ir negarsėju taupumu, bet lietuviška produkcija dar ir kainuoja ne taip brangiai, kaip ta iš užsienio. Bet perku ne dėl to. Lietuviška kokybė, žinoma, mano skoniui yra geresnė.

Tai štai jums ir priežastis. Daumantų gamykla (jie gamina nuo 1993 metų) yra ne tik draugai, bet ir mano skonio meistrai, todėl jų produkciją turėtumėt pirkti ir jūs. Lietuva džiaugiasi ir gyvena geriau, kai jūs perkate lietuviškas prekes, o Užkalnio skonis, nors ir ne privalomas, bet jau antrą dešimtmetį yra aukso standartas, kaip ir, tiesą sakant, Daumantai. Ačiū, kad skaitėte.