Visos ligšiolinės valdžios nesiėmė jokių kardinalių priemonių, kad pakeistų situaciją. Simptomatiška, kai kadenciją baigusios Vyriausybės vadovė paskutinėje Vyriausybės valandoje Seime paklausta apie katastrofišką gimimų ir mirčių santykį, nes mirusiųjų skaičius beveik dvigubai viršija gimusiųjų, mestelėjo: gimdyti ar ne, pirmiausiai yra žmonių pasirinkimas.
Suprask, valdžia čia „ne prie ko". Tačiau ką padarė visos ligšiolinės valdžios, kad žmonių pasirinkimas būtų kitoks? Iš esmės - nieko. Šeima priima sprendimą kiek vaikų gimdyti visų pirma pagal tai, kokios yra sąlygos auginti vaikus. Jeigu jos nepalankios - bus vienoks sprendimas, o jei palankios - kitoks. Tarsi elementaru.
Tam, kad būtų išlaikyta demografinė pusiausvyra, suminis gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1 vaiko moteriai, o Lietuvoje 2022 m. jis tesiekė 1,27. Tiesa, šis rodiklis dar mažesnis pvz., Italijoje (1,24), Ispanijoje (1,16), bet šioms tautoms išnykimas negresia - jos labai didelės.
Nuo ko priklauso jaunų šeimų sprendimas turėti tik vieną vaiką, labai retai - du? Nuo sąlygų auginti, suteikti jiems tinkamą išsilavinimą. O tos sąlygos Lietuvoje ne vieną dešimtmetį ne gerėja, o blogėja.
Būsto prieinamumas. Jis daugeliui jaunų šeimų sunkiai pasiekiamas. Neseniai buvo skelbta, kad vidutinė buto daugiabučiame name kaina 2022 m. pasiekė 1608 Eur/ kv. m, kai 2019 m. buvo 992 Eur/kv. m, t.y. pabrango 1,6 karto! Atlyginimai tiek neaugo.
Ne be reikalo pastaruoju metu stebima tendencija pirkti vis mažesnės kvadratūros butus - kuo didesnis tuo daugiau kainuoja. O mažame bute daug vaikų neužauginsi. Dar pridėkime, kad bankų plėšiamos būsto paskolų palūkanos Lietuvoje vienos didžiausių ES ir turėsime puikų būsto „prieinamumo" ir „ įperkamumo" vaizdą.
Lietuva ne tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Dar yra dešimtys rajoninių miestų ir miestelių, kuriuose jauniems žmonėms beveik nėra darbo.
Pramonės įmonių beveik neliko, naujų neatsiranda („ačiū partijai ir vyriausybei"), o viena kita UAB su 4-6 darbuotojais problemos nesprendžia.
Pagrindinis darbdavys - ten esančios valstybinės įstaigos. Jeigu sunku gauti darbą, tikėtis, kad jaunos šeimos ryšis turėti daugiau vaikų - kvaila.
Vaikų auginimas labai sunkus ir atsakingas darbas. Tik tie, kas jų neaugino, šito galbūt nežino. O už darbą tarsi reikėtų mokėti.
Dabar mokami „vaiko pinigai" (96 Eur) juokingi, palyginus su išlaidomis. Esant dabartinėms maisto produktų kainoms, jų užtenka tik kokiems trims šeimos apsilankymams prekybos centre.
Dar pridėkime švietimo ir sveikatos apsaugos „prieinamumą", ypač periferijoje, kai mokykla nutolusi per 20 km, ir gausime puikų vaizdelį, „skatinantį" šeimas turėti daugiau vaikų.
Pavyzdžiui, Vilniuje, jei neužsiimsi eilės netoli namų esančiam darželiui vos vaikui gimus, vietą gal ir gausi, bet visai kitame rajone. Todėl ir klesti privatūs darželiai.
Pražūtingam Tautos nykimo procesui suvaldyti reikalingas, sakyčiau, nacionalinis susitarimas, jog tai yra visų Lietuvos valdžių, esamų, būsimų pirmaeilis ilgalaikis nacionalinės svarbos uždavinys.
Taip, jis perkūniškai sudėtingas, daugiaplanis. Ir rezultatai pasirodys ne anksčiau, kaip po kokio dešimtmečio. Tačiau Tautos išlikimo klausimas to vertas.
O tų, kas taip nemano, kuriems Tauta, tautiškumas yra tušti žodžiai, džiaugsmui galima pasakyti, kad Lietuva geografiniu požiūriu per daug patraukli šalis (be gamtos kataklizmų, turinti didelius gėlo vandens išteklius), todėl be gyventojų neliks - tik laiko klausimas kada masiškai užplūs visokie atėjūnai . Ir tai jau vyksta.
Sprendimui turėtų būti sukurta ne deklaratyvi, o reali programa, skiriama tiek pinigų, kiek reikės, o ne trupiniai. Iš kur jų gauti?
Reikia mažiau taškyti menkaverčiams projektams, „žaliesiems" kursams, uždaryti landas jų švaistymui ir vogimui, tokias, kaip nacionalinio stadiono statybos, Visagino atominės elektrinės uždarymas, šokiruojančios aferos energetikoje, visokių dykaduonių, tokių, kaip Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, išlaikymas už 600 tūkst. Eur ir t.t.
Dabar milijardais prasiskoliname, neturėdami jokios valstybės ateities vizijos, gyvename skolon spręsdami tik vienadienes problemėles ir didindami biurokratų armiją. Beje, gyvenimas skolon daug proto nereikalauja.
O ką šiuo požiūriu rodo naujosios Vyriausybės programa? Labai gaila, bet nieko kardinalaus ir konkretaus: tik skatinsime, plėsime, sieksime, didinsime, svarstysime...
Jokios konkrečios gairės. Akivaizdu, kad ir toliau plauksim pasroviui katastrofiško lietuvių Tautos nykimo kryptimi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą