Artūras Žalys: "Nurašė! Išbraukė vieną didžiausių šalies sportininkų, kaip ir daugelį kitų, savo nelaimei gyvenusių sovietmečiu"

Tačiau šį kartą ne apie Gintautą, kad ir kokios didelės pagarbos jis vertas.

Ekrane buvo ir kitas, ne mažiau nusipelnęs žmogus – Gintauto ir daugybės kitų legendinių Lietuvos dviratininkų treneris Narsutis Dumbauskas, dar gyvas būdamas tapęs Lietuvos sporto legenda.

Artūras Žalys

Kai 1988 metais iš Seulo olimpinių žaidynių jo auklėtiniai grįžo su trimis aukso medaliais N. Dumbauskui tebuvo šiek tiek daugiau penkiasdešimties.

Treneriui pats kūrybiškiausias amžius. Atrodė viskas dar prieš akis bus ir rekordų, ir olimpinių medalių, deja kažkaip keistai viskas pritilo, garsusis treneris įvairiomis progomis buvo apdovanojamas ordinais ir medaliais, bet sportiniai pasiekimai jau niekada nepakilo į buvusį lygį.

Trenerį visi, ypač valdininkai, gerbė, liaupsino, maloniai šypsojosi, linkėjo naujų pergalių, bet tais linkėjimais viskas ir pasibaigdavo.

Tokio lygio ir tokias aukštumas pasiekęs sporto specialistas buvo kaip rakštis užpakalyje sporto funkcionieriams ir armijai pataikūnų viešai besižavinčių, negailinčių pagyrų, daug žadančių, o tikrovėje kaišiojančių pagalius į ratus.

Negali lietuvis pakęsti talentingų, savo talento ir atkaklaus darbo dėka aukštumas pasiekusių žmonių, negali nors užmušk!

Būk lygus, neišsišok, dirbk kaip visi nuo 9 iki 17 val. neprisigalvok kažkokių keistų idėjų, nefantazuok. Būk standartinis, nedrumsk mūsų ramybės!

Štai toks niekam neužkliūsi, eisi per gyvenimą be sunkumų, gausi atlyginimą, gal net tapsi kokiu nors „načialninku.“

N. Dumbauskas nebuvo lygus, nebijojo išsišokti, nebijojo rizikuoti, nesilankstė bukiems subjektams abejomis rankomis įsikabinusiems į valdininko stalą.

Taip Klaipėdoje atsirado dviračių trekas, už 250.000 rublių įsteigtas „Dviračių centras“, įsigyta reikalinga įranga, sukurtos originalios treniruočių metodikos, Klaipėda tapo vienu iš geriausiu pasaulyje dviratininkų rengimo centru, užauginusių olimpinius, pasaulio, Europos čempionus ir prizininkus, pasaulio ir Europos rekordininkus.

Tačiau tai buvo ir visų N. Dumbausko vargų ir bėdų pradžia. Jau laisvos valstybės „geradėjai“ viena ranka tapšnodami per petį, kitoje spausdami špygą savo pasiekė.

Linkint siekti dar didesnių aukštumų menko finansavimas, išnyko visų talentingiausių dviratininkų namai „Dviračių centras“, nebereikalingas tapo ir „Dviračių trekas.“

Šių metų balandžio mėnesį nebeliko ir Narsučio Dumbausko.

Tikriausiai teisūs teigiantys, kad juodasis pavydas yra didžiausias visko žudikas. Visuomenė, tiksliau atskiri jos nariai sunkiai pakelia jei kas nors ar tai dėl savo gabumų, aktyvumo ar palankiau susiklosčiusių aplinkybių pasiekia daugiau, labiau vertinamas ar žinomas.

Vidutinybėms ir nevykėliams tai tarsi akmuo prie kojų. Jie trokšta lygiavos, vienodumo, o bet koks nukrypimas nuo tokio standarto jiems kelia nemalonias emocijas ir siekį vėl viską suvienodinti.

Taip atsitiko ir garsiam treneriui Bronislovui Vyšniauskui dar vadinamam Lietuvos sunkiosios atletikos tėvu.

Bronislovas Vyšniauskas

Medaliai iš pasaulio, Europos, net olimpinių žaidinių, Sunkiosios atletikos sporto centras Klaipėdoje sukvietęs visus perspektyviausius Lietuvos sunkiaatlečius, beveik vien už savo pinigus sukurta infrastruktūra, paruoštos naujos, originalios treniruočių metodikos ir darbas nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro!

Ir Jūs galvojate, kad kam nors to reikėjo? Lietuvai reikėjo, bet tik ne amžinai niurzgiančiai, priešų ir „vatnikų“ ieškančiai tautos daliai.

Metus slapta (!) klausėsi trenerio telefoninių pokalbių, lyg tai jis būtų koks užsienio žvalgybos rezidentas, sukurpė bylą, nuteisė pinigine bauda, sporto funkcionieriai pasirūpino aštuonerių metų diskvalifikacija.

Mažesniais terminais buvo nubausti federacijos generalinis sekretorius, gydytoja, visi buvo apkaltinti sportininkus skatinę vartoti draudžiamus preparatus.

XXI amžius, informacinių technologijų era ar treneris pajėgus kontroliuoti ką sportininkai veikia po treniruočių, su kuo susirašinėja, ką ir iš kur gauna?

Taip, buvo pažeidimų ir to niekas neneigia, tai skaudi pamoka ir patiems sportininkams ir treneriams, bet ar tai pretekstas sunaikinti sporto šaką?

Nebėra sunkiosios atletikos sporto centro į kurį stengdavosi patekti sportininkai net iš kitų valstybių, greičiausiai nebeliks ir treniruočių salės, inventoriaus, išsivaikščios treneriai. Ir taip dėl funkcionierių įžeistų ambicijų, pavydo, ribotumo vaizdžiai tariant sąmoningai pjaunama višta dėjusi Lietuvai auksinius kiaušinius.

Kažkas dėl to jaučia didžiulį pasitenkinimą, nes tai galbūt bus vienintelis jų darbas kurį per savo varganą, pavydu ir pagieža persmelktą gyvenimą gebėjo padaryti.

Galvojau kodėl taip yra, kodėl mes tokie negailestingi žmonėms tiek gero padariusiems Lietuvai, negailėjusiems nei laiko nei sveikatos, garsinusiems valstybę. Ir čia ne tik apie sportininkus, bet ir apie politikus, menininkus, rašytojus...

Šis tas paaiškėjo kai buvau pakviestas į Vytauto Didžiojo gimnazijos, kurios absolventas esu, šventę.

Ten teko bendrauti su vienu iš gimnazijos vadovu. Žodis po žodžio įsišnekėjome ir apie krepšinį.

Paklausiau kodėl mokykloje nesimato ženklų, kad čia mokėsi pirmasis Lietuvos krepšininkas olimpinis čempionas Modestas Paulauskas, 19 metų pripažintas geriausiu Europos čempionato žaidėju, du kartus pasaulio, keturis – Europos čempionu...

Sakau, reikėtų atminimo lentą ant mokyklos sienos pakabinti, o prie „Švyturio“ krepšinio arenos ir paminklą pastatyti.

Išgirdus atsakymą net kojas pakirto.

- Negalima, jis juk sovietinis už TSRS rinktinę žaidė!

Nurašė! Išbraukė iš visur vieną didžiausių šalies sportininkų, kaip ir daugelį kitų mažesnio kalibro savo nelaimei gyvenusių sovietmečiu.

Modestas Paulauskas

Tokie nurašyti ne tik treneriai ar sovietų sąjungos rinktinėms atstovavę sportininkai, tai ir visi kiti stengęsi išgyventi, dirbę mokyklose, vaidinę teatruose ir kino filmuose, dėstę aukštosiose mokyklose, puoselėję lietuviškas tradicijas, papročius, kalbą.

Naujiesiems chunveibinams į tai nusišvilpt - jie visada atras lazdą mušti, neras - sugalvos kaip pažeminti paniekinti, sutrypti, sunaikinti.

Ir nėra jėgos juos sustabdyti nes mūsų valstybėje viskas apversta aukštyn kojomis: pataikavimas laikomas kompetencija, įžūlumas – patriotizmu, profesionalumas – sovietine atgyvenama!

Va, šituos pirmiausia ir reikia nurašyti!

Tada būsime visi lygus lygučiai kaip ką tik nupjauta vejos žolė!