Arvydas Juozaitis: Iš "Kauno saulė" II dalies. 4. Nei velnias nei gegutė - Žmuidzinavičius 

4. Nei velnias nei gegutė - Žmuidzinavičius. 

Šio vyro likimas panašus į kamuolinį žaibą — neliesk, nes sprogs. Antanas Žmuidzinavičius yra paslaptis ir pokštas, ir šimtmečių glūduma, persikėlusi į XX amžių. Ak, daug lietuvių turėjo reikalo su kipšu, buvo sudarę sandorius su velniu, tačiau tik dzūko A. Žmuidzinavičiaus biografija paliudija žemaitišką išmintį: rupūžė yra šėtonas.

 

Šie du keiksmai žemaičiuose suklijuoti į vieną daiktą ir ištariami vienu ypu, vienu žodžiu — „rupūžėšėtonas“. Mūsų senoliai keikdavosi retai, nenaudodavo svetimo ir neaiškaus. Ir štai prieš mūsų akis Antanas Žmuidzinavičius, kurio biografiją galima suprasti tik nusikeikus „rupūžėšėtonas“.

Keisčiausia, net baisinga persona! Buvęs XX amžiaus lietuvių tautinio atgimimo žaizdre, kūręs Lietuvos simbolius — vėliavą ir herbą, vadovavęs Šaulių sąjungai ir net tapęs artimu Antanui Smetonai, jo sistemai, A. Žmuidzinavičius akies mirksniu tapo komunistinės Lietuvos globojama persona! Tapo ja išsyk, vos svetima Kremliaus valdžia įžengė į Lietuvą.

Aplink vyko areštai ir trėmimai, o jis buvo apdovanojamas ir šlovinamas kaip didžiausias lietuvių tapytojas, jam buvo rengiamos parodos Maskvoje, kurioje suteiktas ir profesoriaus vardas.

Bet ir to maža — į senatvę jis neįtikėtinai pagarsėjo jau ne kaip dailininkas, o kaip „velnininkas“ — labai populiaraus, vienintelio TSRS imperijoje Velnių muziejaus šeimininkas. Štai tau ir „rūpūžėšėtonas“.

Nors kita išmintis sako: „Nei velnias, nei gegutė“.

Rašeiva pabaksnojo klaviatūrą, surankiojo keliolika raidžių ir visagalis velnias išplėšė iš interneto erdvių bedugnės šiokią tokią žinią:

Vieninteliame pasaulyje velnių muziejuje saugoma per 3 tūkstančius velnių-velniukų – vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių bei suvenyrų. Didžiąją jų dalį sudaro dirbiniai iš medžio, stiklo, tekstilės, porceliano, molio ir net popieriaus. Kartu su velniais renkamos kaukės, raganos, mitų ir pasakų personažai.

Pirmame muziejaus aukšte eksponuojama pirminė A. Žmuidzinavičiaus kolekcija, kurią sudaro 260 velnių, surinktų 1906–1966 m. Bičiulių, dailininkų, dvasininkų, tautodailininkų ir šiaip žmonių muziejui dovanoti velniai atskleidžia skirtingus lietuvių folklorinio velnio – maištininko, kūrėjo, gundytojo, globėjo, baudėjo – bruožus.

„Kas per velniava, — pagalvojo rašeiva. — Juk tie pustrečio šimto kipšų, dailininko surinkti iki mirties, pradėti pirmąja dovana — Juozo Tumo-Vaižganto žemaitišku kipšu“.

Rupūžėšėtonas...

Ir jis atsivertė rašytinę-popierinę autobiografiją „Gyvenimas ir peletė“, kurioje A. Žmuidzinavičius labai šykščiai aprašo savo margą kaip genys gyvenimą.

Atsivertė pradžią, kur aprašyta, kaip 1906 m. birželio 13 d., per Antanines , Vaižgantas įteikė keistą dovaną ir palydėjo esą tokiais žodžiais: „Kad tau, Antanai, visą gyvenimą velnius rinkti tektų“.

Išpranašavo kunigėlis, kaip pirštu į akį dūrė. To sėkmingo ir laimingo gyvenimo pabaigoje Antanas Žmuidzinavičius prisipažino: „Štai surinkau dvidešimt velnio tuzinų, visą gyvenimą nesirgau, sveikas ir laimingas buvau, — velnias savo pažadą ištesėjo.“ (6 psl. "Gyvenimas ir peletė".)

Didelė tokios išpažinties kaina, oi didelė.

Sandoris su šėtonu nebuvo ir nėra svetimas meno ir literatūros pasaulyje, bet kas prisipažįsta jį sudaręs? O štai velnio neštam ir pamestam Žmuidzinavičių Antanėliui tenka nusilenkti — prisipažino, nė davatkų neišsigando. Ir itin ramus jautėsi, nes pirmam žingsniui jį palaimino ne kas kitas, o pats Vaižgantas.

Tikra velniava, pats velnias sprandą nusisuktų.

Bernardas Aleknavičius, spėjęs pakalbėti su šiuo laimės kūdikiu prieš 50 metų, paliudijo: esą tas laimingas ir komunistų apdovanotas bei numylėtas velniokas atsidusęs: "Visus apmoviau ir gerai pagyvenau... "

Pasakė būdamas jau kone 90 metų.

Rūpūžėšėtonas.

Sidebar placeholder