Arvydas Juozaitis: "Mirtinas žaidimas su Tautos gyvybe" (3)

Gegužinio Šeimos maršo organizatoriai tikino rengiantys jį ne „prieš kažką", bet „už kažką", konkrečiai - už šeimą. Taip nutiko, kad po taikaus, gražaus mitingo šeimų maršas buvo įvardintas kone kaip didžiausias valstybės priešas, veikiantis išvien su nedraugiškomis Lietuvai jėgomis.

Kaip Šeimų sąjūdis bus įvardintas po rugsėjo 10-osios, kai jau aiškiai deklaruojama, kad jis yra „prieš" piliečių rūšiavimą, šeimos instituto niekinimą, prieš antikonstitucinius bei mažumų diktatūrą grindžiančius įstatymus?

Ypač, turint galvoje aplinkybę, kad tą pačią dieną pasienyje su Baltarusija prasideda kariniai manevrai?

Apie tai kalbamės su vienu Sąjūdžio pirmeivių, rašytoju, visuomenės veikėju Arvydu JUOZAIČIU.

- Kaip „Didžiojo šeimos gynimo maršo" dalyvė galiu paliudyti: gegužės 15-ąją ten, Vingio parke, buvo Lietuva. Drįstumėte sakyti „Lietuva yra čia" apie rugsėjo 10-osios protesto mitingą, kurio organizatorius, galima sakyti, yra tas pats - Šeimų sąjūdis?

- Tiesiog būtina pasakyti „Lietuva yra čia". Ypač turint galvoje, kad tautiečių sąmonė ir toliau sėkmingai plaunama globalios Lietuvos įstatymais ir globalizmo skatinimu.

Reta kuri šeima ar giminė neturi į užsienius išbėgusių atstovų, kur per vieną kartą nutrūksta kartų ryšys.

O klausimas apie grįžimą Lietuvon jau ne vienam emigrantui kelia pasipiktinimą.

Vis dažniau girdžiu absurdą: esą, kaip galima grįžt į šalį, kurioje aštuonis mėnesius tvyro prietema, o septynis mėnesius - medžiai stovi be lapų...

Vadinasi, visa Lietuvos istorija yra baisinga klaida? - reikėjo dingti iš čia jau seniai visiems.

Kitaip sakant, „Lietuva yra čia" tiesiog raute išraunama, nuteikiant, jog Lietuva yra ten, kur mieliau gali kūną pasikasyt ir šilumoj pasilepint.

Tai vienos kartos psichologija, ji ilgiau netrauks.

Tai nebe istorinis-moralinis, o fiziologinis gyvenimas, kurio link mus stumia šiandieninė valdžios politika ir didysis verslas.

Tad žmonių spietimesi aplink Seimą matau bandymą pasakyti, kad mes esame čia, mes dar gyvi.

- Kaip jūs galvojat, kokia būtina sąlyga, kad jų balsas būtų išgirstas?

- Be abejo, pirma sąlyga - žmonių gausa, bet reikia ir lyderių, kurie būtų atsparūs aršiam puolimui. Puolimą, žinoma, surengs LRT, Seimo dauguma ir didžiosios medijos.

Dabar lyderis tikrai bus apjuodinamas, apšmeižiamas, išjuokiamas.

Be to, Šeimos sąjūdžio renginiuose specialiai ieškoma kokių nors atgrasių ar deklasuotų veidų; tokių galima ir nusiųsti į mitingus.

Pagaliau „pagauti vaizdą" nesunku, - montažo priemonės dabar išties išmanios.

Tik čia nieko nauja - masinei įtaigai naudotus fašistinės Vokietijos metodus šiandien be skrupulų eksploatuoja antivalstybinės jėgos, netgi, sakyčiau, antihumaniškos, antižmogiškos jėgos.

- Nors galios institucijos vadina antivalstybinėmis būtent jas, Šeimos sąjūdžio telkiamas jėgas...

- „Vagie, kepurė dega" - geriausiai šiuo atveju tiktų liaudies patarlė. Žiūrėkime plačiau.

Štai amerikiečiai prasitarė apie „Beloruskalij" boikotą, bet dar nėra teisinių sprendimų, o ką daro mūsų ekonomikos ministrė?

Prabyla kaip pionierė: nieko tokio, mes galime atsisakyti „Beloruskalij" jau išsyk!

Ką tai reiškia? Vienu ypu valstybės biudžetas netenka apie 300 mln. gryno pelno įplaukų.

Be to, netekus kalio tranzito, dar lengviau neteksime konteinerių tranzito.

O kas tada? Stoja ir geležinkelis, ir krovos transportas, ir pusė uosto. Tai ne tik Klaipėdos katastrofa, bet jau ir Lietuvos - nebe už kalnų, nes Baltarusija visai gali užblokuoti tranzitą, - ji turi kitų kelių.

O mes atsiduriame ekonominėje blokadoje.

Štai kokie valdžios žmonės yra didžiausi antivalstybininkai. Kaip sakydavo Volteras: kvailys nepripažins, kad jis yra kvailys.

Dabar labai daug tokių priskretusių prie valstybės vairo.

Verta prisiminti ir Juozą Erlicką: duok durniui kelią, jis būtinai ras kelią į Seimą...

- Kas, jūsų nuomone, yra didžiausias lietuvio priešas?

- Priešas yra visos valstybės griovimo jėgos, kurios susikoncentravusios Seime ir veikia per tarptautines-globalias nevyriausybines organizacijas.

Baisinga tarptautinė veikimo jėga yra ir genderistinis judėjimas, keičiantis Europos valstybes ir stumiantis jas į susinaikinimo katilą. Lietuva - ne išimtis.

Tie keturių ar jau ir penkių raidžių tariamieji „garbės paradai" - tai juk pandemijai prilygstantys tarptautiniai, invaziniai reiškiniai.

Jie paperka žiniasklaidą, apnuodija jaunimo sąmonę, jie reikalauja įstatymų, griaunančių normalias šeimas ir nacionalines tradicijas.

- Bet juk sakoma, kad priešas suvienija visuomenę, o mūsų atveju to nepasakytum...

- Kadangi per stipriai valstybė sudraskyta iš vidaus. Įsileistos užsienio jėgos, jos laikomos savomis ir faktiškai ima gožti valstybės politiką, prievartauti ją.

Jeigu tos nevyriausybinės organizacijos būtų kilusios, tarkim, iš Kinijos ar Rusijos, jos akimoju būtų paskelbtos hibridinio karo agentais.

Bet kadangi tų daugybinių nevyriausybinių organizacijų šaknys yra Vakarų pasaulyje, tad jos, užsitikrinusios valstybės institucijų paramą, netrukdomai ir labai sėkmingai užsiiminėja valstybės ardymu, vadinamuoju globalizmu.

Po laisvių ir teisių vėliava jos veikia kaip vidinis priešas Lietuvoje.

Mano manymu, reikia tam priešintis, kiek įmanoma, nes žmogus gyvas tol, kol priešinasi, - medis turi augti netgi tada, kai jį laužia.

- Jų esminis tikslas - pakeisti visuomenės ideologiją?

- Vargu ar juos tenkintų tikslas krikščionybę pakeisti musulmonybe, jų tikslas - daryti poveikį žmogaus, bendruomenės sąmonei, keičiant gyventojų sudėtį ir valstybės sąrangą.

Pavyzdžiui, Beniliukso šalyse jau veltui ieškotum tautinės sąmonės, jų gyventojų identitetas apsiriboja gerove ir atostogomis šiltuose kraštuose.

Tai - „gerovės valstybės": jokių dainų švenčių, jokių nacionalinių renginių. Į tokį beveidžių piliečių katilą orientuojasi visa Europos Sąjungos strategija.

Ji griauna prigimties neginčijamumą, technologizuoja moralinį gyvenimą, versdama jį primityviu fiziologiniu - „valgau-dirbu-miegu-smaginuosi" - ratu.

O kas yra Pasaulio sveikatos organizacija?

Ji nerenkama, ji niekam neatskaitinga, ir atstovauja ji kam?

Tai multimilijardierių sukurta organizacija, užsiimanti ne padėties stabilizavimu pasaulyje, o greičiau atvirkščiai: žongliruodama žmonių jausmais ir ypač baimėmis, vykdo tų pačių milijardierių politiką ir gana žiauroką (priminkime Bilo Geitso intencijas gyventojų skaičiaus mažinimo atžvilgiu).

Labai grėsmingos tokios organizacijos tampa mums, mažoms valstybėms, nes mes pasmerkiame jas.

- Turime įrankių joms paveikti?

- Turime, jeigu nebus pamirštos Sąjūdžio idėjos.

Kai sako, kad Sąjūdis jau tapęs atgyvena, manau, lygiai tą patį galima sakyti ir apie krikščionybę: esą ji savo atgyvenusi.

Vienas Kauno kunigų seminarijos rektorius yra pasakęs seminaristams: krikščionybė išliko tik dėl to, kad jos reikėjo žmonėms, o ne kunigams, - jie būtų ją sugriovę...

Sąjūdžio principai, kaip ir krikščionybės principai, yra amžini. Žmonės žino, kad Sąjūdis yra buvimas kartu, kad jis yra Lietuvos viltis, jos tąsa ir gyvybės dauginimas.

Dabartiniame pasaulyje tiek daug destrukcijos, kad žmogiškumas, mūsų ką tik išgyventas, turi, privalo būti viltis.

- Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė išskirtiniame pranešime užsiminė apie tai, kad kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia. Galbūt ji ne tik kuriasi? Galbūt jau šiandien mūsų valstybės politiką modeliuoja, anot jo, tarptautinių organizacijų ir verslo struktūrų konglomeratas? Pastebėjot, kaip džiūgavo konservatoriai, sulaukę pritariamojo skambučio iš JAV valstybės sekretoriaus dėl Lietuvos akibrokšto Kinijos atžvilgiu? Andriui Kubiliui tai tapo ženklu, kad Lietuva nėra „geografinis nykštukas"...

- Labai patogu tą bluselę stumdyti: „Kąsk, dar kartą įkąsk." O kad paskui ją priplos, nebe jų reikalas. Galima skambinti kad ir kas vakarą, kad tik Kubilius džiūgautų.

Be jokios abejonės, šiuo kvailu akibrokštu Lietuva iššaukė ugnį į save ir to pasekmes mes pajusime per artimiausius penkerius metus.

Visas Klaipėdos uostas ir Lietuva kartu gali atsidurti kinų rankose, nes juk Baltarusija pasitrauks ir užleis jiems vietą.

O tada šauk nešaukęs, jokie amerikiečiai nebepaskambins... „Amerikos balsas" irgi skambino: skatino partizanus neišeiti iš miško, nors žinojo, kad jokia Amerika neateis į pagalbą...

Žinot patarlę: „Biednas, nes durnas?" Konservatorių braižas nesikeičia ir šiandien - tai lietuvio baudžiauninko, tapusio ponu, braižas.

Baudžiauninkai, tapę ūkininkais, vertino protą ir nuosavybę, žinojo, kaip reikia žemę dirbti; kad negalima sėti per šalną; kad šiukštu savo gerą paleisti vėjais, nes šeima išmirs...

O šiems? Išbėgs į amerikas „Lietuvai atstovauti". Jau buvo taip. Matot, koks aklumas.

- Ką turit galvoje, sakydamas „aklumas"?

- Kai susitinki su žmonėmis, kalbiesi su jais, viliesi, kad jie girdi tave.

Aklumas turbūt yra kartų kaitos rezultatas, nes jaunimas nėra pilietiškai aktyvus, į susitikimus jo prisišaukti bemaž neįmanoma, o jei pavyksta prisišaukti, jis jau būna apdorotas ideologiškai, pataikaujant jauniems ir kalbantis su jais paauglių kalba.

Ateinančios kartos aklumas, valstybę įsivaizduojant kaip kompiuterinį žaidimą, tikrai kelia pavojų.

Juk ta juokinga Laisvės partija kilo iš kompiuterinio žmogaus modelio, ne Lietuvos tapatybės.

- Ar Šeimos sąjūdžio tikslai turi ką nors bendra su Sąjūdžio idealais?

- Šeimos sąjūdis yra ne tik Sąjūdžio aidas, bet, sakyčiau, šiuolaikinė Sąjūdžio tąsa. Labai jį palaikau. Man jis primena stebuklą, kurio neturėjo būti.

Kaip baisingai per tris dešimtis metų apsisuko istorinis ratas: susiformavo, anot poeto Algimanto Baltakio, viešuomenė, kuri, kaip matome, „balta" vadina „juoda".

Sąjūdžio šalininkus, šiuo atveju, Šeimos sąjūdį, valdžiažmogiai vadina prieš valstybę veikiančia jėga.

O juk Šeimų sąjūdis kyla prieš naują religiją - lytinę utopiją, kuri griauna atspariausią instituciją - tradicinę šeimą.

Visą šitą genderistinį šaršalą atpūtė į Lietuvą svetimos jėgos, o didžiuliai pinigai pučia jį toliau. Jaunimėlis kvaišta, šaukdamas: „Jonelis nori vesti Jonelį!"

Ir kokia bus šeimų tradicija, genealoginis medis, kokias dainas tie joneliai dainuos?

Vyksta mirtinas žaidimas su Tautos gyvybe, pjaunant šeimą, kuri per amžius išsaugojo tradicijas, kalbą ir lietuvybę. Iš tikrųjų so

vietmečiu Lietuvos idėja išliko gyva tik šeimose. Ir pražydo Sąjūdžiu.

Dabar užėjo tamsa, spindinti kaip šėtono akys.

Naujieji viduramžiai.

Bet, tikiu, Šeimų sąjūdis laimės.

Archyvų nuotr.

Raktažodžiai
Kilkite Lietuviai pries arabisku masonu klasta! Laukti nebeturime kada!
Zemaitis, 2021-09-15 00:35
Kažin kaip ten buvo, kad Arvydas Juozaitis nebuvo išrinktas Lietuvos Prezidentu. Gal suveikė balsų skaičiuotojai? Manau, kad rinkimai buvo suklastoti kaip visada.
IRENA V., 2021-09-14 00:46
Nenustojame žavėtis gerb. mokslų daktaru Arvydu Juozaičiu! Jo itin šviesus, protingas mąstymas, suteikia bent kiek vilties mūsų tautai. Kas vyksta dabartinėje valdžioje tai tikra demonų, šėtonų irštva, kuria reikėtų išrauti su šaknimis. Gerb. Arvydai, visuomet buvome ir liksime už jus visa širdimi. Buvo apmaudu, kad per rinkimus nepatekote į seimą, būtų buvę kitaip.
Skaitytoja, 2021-09-13 10:24
Sidebar placeholder