Prorusiška apšauks ir „Dainų šventę“?

Arvydas Juozaitis: Prorusiška apšauks ir „Dainų šventę“?

(5)

Po liepos pradžioje nugriaudėjusios tautinės Dainų šventės Rygoje, sukėlusios ne vien susižavėjimą, bet ir sveiką pavydą, suskatome savęs klausti, kaip mums patiems pavyks šimtametę Dainų švenčių tradiciją kitąmet paminėti Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu nuogąstavimo daugiau, nei pasitikėjimo, juo labiau kad ir kultūros ministro pasisakymai šia tema dvelkia komunistinio internacionalizmo gaidomis.

Sąjūdžio pirmeivis, rašytojas, visuomenininkas Arvydas JUOZAITIS susirūpinimą išdėstė laiške, kurį pasiuntė jo paties įkurtam leidiniui „Šiaurės Atėnai". Redakcijos (redaktorė Giedrė Kazlauskaitė) atsakymas buvo: „ne", nes laiško autoriaus pozicija esą gali būti palanki Kremliui.

Ką parašė A.Juozaitis? Siūlome paskaityti.

„Lietuvis perlauš save pusiau jau kitais metais?

Kai LRT mus nuolat bombarduoja angliška muzika...

Kai Vilniaus širdyje, Katedros aikštėje (LRT TV transliuojama) pop žvaigždutė koncertuoja ir „atlieka" dainas kone išvien angliškai, o minia pritaria...

Kai „Dainų dainelės" mažyliai smagiai traukia tik angliškai...

Kai visi atpratinami nuo savos dvasios, tradicijos ir dainų, juo labiau chorinių dainų ir etno...

Žodžiu, vienintelė LRT laida „Duokim garo" neatsveria sparčiai išlietuvinamos Lietuvos erdvės.

Pralaimėjimu įsitikinsime jau kitais, 2024 metais. Kalba labai rimta. Ar švęsime (ne minėsime!) 1924 metais pradėtą visuotinių lietuvių Dainų švenčių 100-tį? Deramai ir garbingai? Ar tik apsijuoksime pasityčiodami iš savęs, tarsi ne iš knygnešių ir dainų tautos atėjome į šio pasaulio šviesą?

Jau dabar reikia pradėti ruoštis, pasakoti (per TV) švenčių istoriją, dainų ir šokių, tradicijų šaknis, dramatiškus dirigentų likimus. (Dirigentai ir chorvedžiai, choreografai - tai švenčių generolai.) Kalbėti ypač būtina apie 1965-1985 metais vykusią pasipriešinimo daina istoriją. Latviai tai daro seniai.

Jie prieš kiekvienas šventes, apie pusmetį ir vis naujai, vis kitaip rodo ir kalba per LTV1 ir LR1 (visuomeninį transliuotoją). Atsiskleidžia daug įdomybių, daug paslapčių.

Be galo įdomu klausytis, o ypač matyti įrašus (ir Padumju/ komunistinių laikų).

Ne, mes nepasieksime latvių DZIESMŲ SVĒTKU didybės ir masto. Nes jų tapatybė apibrėžiama paprastai: „IŠPAŽĮSTU DZIESMU SVĒTKUS - ESU LATVIS/LATVĖ".

***

Per pastaruosius 5 metus lietuviai Lietuvoje smunka į duobę. RĖKIANTIS PAVYZDYS - spjūvis į veidą KUDIRKAI, BŪGAI, JABLONSKIUI: Seimo ir Prezidento valia suardyta net lietuvių abėcėlė (valstybingumo altorius) - atsirado trys nevalstybinės kalbos raidės. Ir jos jau valstybės registre (to tikrai nebuvo galima daryti).

Pažvelkime, kaip dabar jau yra: separatistiškai-lenkiškai (ir ne vien) nusiteikę asmenys kur tik gali, visai nevartoja „š" ir „v" raidžių. Lenkijoje nėra Dainų švenčių?

Vadinasi, mus lenks ir prie šios minties - „Dviejų Tautų Respublikos labui".

Vargšas sielos ubagas visad yra kaltas. Ir visad priverčiamas nusileisti. Esą pražūsi, jeigu nepaklusi! Ir tampa sielos ubagas niekuo.

***

Latvijos-Lietuvos vienybės žinovo ir aistruolio Alvydo BUTKAUS mintis:

„Latvių kartelė visada buvo ir turbūt liks aukščiau. Priežastis viena - nuo pat tautinio atgimimo XIX a. viduryje latviai savo identitetą sieja su kalba, tautosaka ir etnografija („Kur latvju dēli dzied / Laid mums tur laimē diet") .

Lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo vėliau, XIX a. gale. To amžiaus viduryje jie dar dalyvavo lenkų sukilime, siekusiame atkurti pirmąją Lenkijos Respubliką. Tad lietuviai į visa tai dar įmaišo istorinį valstybingumą („Iš praeities tavo sūnūs / Te stiprybę semia"), kuriuo gerokai atskiedė baltišką etnologiją ir identiteto kriterijus. O tas Lietuvos valstybingumas praeityje buvo labai visoks ir interpretuojamas nevienodai.

Juo labiau, kad po 1385 ir 1569 m. jis tolydžio mažėjo, menko. Net Lietuvos valdovai, pvz., Mindaugas, Vytautas, kai kurių Lietuvos (!) istorikų yra niekinami. Latviai neturi kam dėkoti nei dėl savo identiteto (ar dalintis juo su kažkuo dar), nei dėl nepriklausomybės. Niekas Latvijai nekelia jokių reikalavimų koreguoti vidaus politiką kurios nors kitos tautybės naudai.

Rusijos spaudimą Latvija paprasčiausiai ignoruoja. Lietuviai pasiduoda Lenkijos spaudimui, papataikauja ir kitoms šalims, dažnai persistengdami ir slopindami savo pačių tautiškumą."

BROLIAI IR SESĖS - GALVOKIME!

Nes jau sklinda ir gėdingiausia kalba: Lietuvių Dainų Švenčių šimtmečio planuotojai susirūpinę, kad būtų pakankamai... statistų... Nes, esą, tikrų žiūrovų gali pritrūkti. (Net „žiūrovų", neapsirengusių tautiškai.)

O juk gali pritrūkti! Nes jau visą XXI amžių būna taip: „Tegul tie pamišę dainuoja ir šoka, o aš su šeimele - į Palangą, į Liepoją, į Tenerifę, gal ir toliau, kitur... Kad tik kitur. Juk globali Lietuvėlė, taip ir Seimas sako..."

***

Ar tik „organizatoriams" turi rūpėti Dainų šventės?

Absurdo teatras seniai vyksta, ir valstybės valia (nors yra valstybinis organizavimo centras).

Absurdas prasidėjęs jau XX amžiaus pabaigoje, Nepriklausomybę išsikovojus „Dainuojančios revoliucijos" būdu. Nedėkinga valstybė.

Saulius Liausa, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius, 15 min. paaiškino, kad valstybė finansuoja ne 100 proc. - dalį organizatoriai turi surinkti patys: „Yra renginių kaštai, valstybė nefinansuoja mums 100 proc., todėl mes žiūrime į rinkos kainą. Pavyzdžiui, yra bėda su Lietuvos futbolo federacijos stadionu.

Stadionas talpina tik 5 tūkst., tai mes priversti du koncertus daryti, valstybės sąmatoje yra tik už vieną. Visuomenė irgi prisideda prie Dainų šventės. Mums reikia susirinkti tam tikrą sumą - kelis šimtus tūkstančių".

O kur dar išlaidos, kurių niekas nekompensuos ir jos niekaip neatsipirks - dalyvių atvežimas, pamaitinimas, apgyvendinimas.

JUK BĖDA, GALVOKIME, BROLIAI IR SESĖS."

Štai kokio atsakymo sulaukė:

„Laba diena, gerbiamas Arvydai,

Dėkui už siūlymą: atsiprašau, bet nepublikuosime. ŠA redkolegija palaiko q/w/x asmenvardžių rašybos įstatymą. Laikomės įsitikinimo, kad gėdinimas ir katastrofistinė nuostata savo valstybės atžvilgiu iš tikrųjų gali būti palanki Kremliaus politikai. Manau, Jūsų tekstą mielai publikuotų „Laikmetis".

- Ar šita pozicija jums pasako ką nors nauja apie inteligentų kartą, bučiuojančią ją maitinančią ranką? - paklausėme „Šiaurės Atėnų" steigėjo Arvydo JUOZAIČIO.

Organizatorių nuotr.

- Gal ne inteligentų kartą, - sakyčiau, inteligentų sektą, tautiškumą laikančią prorusiškumu. Aš manau, kad tai kultūros sektantų darbas, jie visur įsitvirtinę, net iki nacionalinių premijų skyrimo komisijų.

Tokia liūdna, savižudiška padėtis. Kaip kinų chunveibinai, vydavę iš klasių mokytojus, jie atsisako spausdinti net laikraščio steigėjo poziciją, net diskusine forma. Liberalistinis burnų užkimšimas toks stiprus, kokio net sovietiniais laikais nebuvo.

- Duodama suprasti, kad šitaip rūpinamasi valstybės saugumu...

- Tai išsigimusi nuomonė. Išsigimusi gynyba, norint balta pervadinti juoda ir atvirkščiai. Metaforiškai tai būtų bandymas iki servetėlės plonumo susilpninti valstybę ir sakyti, kad ji yra stipri kaip plienas... Dirbtinėmis sąvokomis jie ir vaduojasi...

Net nevertėtų komentuoti išsigimusios stiprumą tik imituojančios politikos. Tai yra stalinistinė vidaus politika nutildyt kitaip manantį, naikinti į save nepanašų, netgi, sakyčiau, naikint erdvę, paliekant tik koridorių, kuris priklauso jiems, ir kur kiekvienu šūviu tokiam tunely pataikysi į taikinį. Jie nori tokią Lietuvą ir padaryti.

Pasiūliau savo mintis laikraščiui, kuris buvo sumanytas kaip erdvių laikraštis, kuris buvo sumanytas kaip langas į pasaulį, net sumaketuotas taip. O langas pas kaimynus pasirodo, užtrenktas, pasirodo, nueita požemiais, kažkokiomis perversinėmis idėjomis, genderizmais.

Man patiko pasakymas „kai nebėra lygio, yra tik lygumos", va dabar kūryba ir yra tokių lygumų eksperimentai. Kultūros nejaust kaip visumos yra pražūtinga ir iš tikrųjų Kremliui naudinga pozicija.

Mūsiškiams liberalistiniams sektantams apsiverčia liežuvis vadinti Dainų šventes sovietinėmis, jie net nemato, kad forma, kuria mes išėjome į Sąjūdžio dainuojančią revoliuciją, gimė iš Dainų švenčių tradicijos.

Jie šito nemato ir net diskutuot nenori.

Jeigu apsijuoksime su 2024 metų dainų švente, tai bus bene ryškiausias mūsų valstybės griūties simptomas.

Liga jau bus tokia įsisenėjusi, tarsi ketvirtos stadijos vėžys.

Ačiū Dievui, dar gyva tauta, kuri dainavo ir kuriems neįpirši, kad Dainų šventė yra sovietinis produktas. Taip gali šnekėti tik celofaninis jaunimėlis su dirbtiniu intelektu.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder