Bet kaip prasidėjo KULTŪROS GALYBĖS VIRTIMAS POLITIKA?
-----------
1986 metais Maskvoje buvo įkurtas „TSRS kultūros fondas“, kuris gavo solidų imperinį biudžetą, šimtus etatų. Fondas tapo „perestroikos“ naujadaru, jam vadovauti buvo parinktas Leningrado autoritetas akademikas Dmitrijus Lichačiovas. Be to, M. Gorbačiovo žmona Raisa Maksimovna tapo fondo globėja. Kremlius leido steigti respublikinius padalinius, vadinasi, „Lietuvos kultūros fondą“ (LKF). Fondas su biudžetiniu išlaikymu? Ir net su vietinės autonomijos statusu Lietuvoje? Puiku. Lietuvoje seniai buvo įprasta (nuo A. Sniečkaus laikų) griebtis Maskvos galimybių, tačiau elgtis savaip.
Bet nūnai — „perestroika“, turinti virsti lietuviška „pertvarka“, kuri leidžia atsispirti Maskvos peršamai „A. Puškino įamžinimo“ programai? Taip ir bus - Lietuva turi savo kultūrą, ji gelbės senąsias savo pilis, užsiims nykstančia etnine kultūra ir pan. "Lietuvos kultūros fondas" to ir ėmėsi.
Šiame kontekste pasirodo ir „Antis“.
Algirdas Kaušpėdas apie „Antį“ viešai pareiškia: „Mes esame Gorbačiovo grupė!“ (Interviu šiuo pavadinimu ant „Švyturio“ žurnalo viršelio išsikirpau ir pasikabinau ant sienos.)
Maža to: 1986 metais sukurtas unikalus Artūro Pozdniakovo filmas „Kažkas atsitiko“. Filmas tiesiog „rovė galvas“, atsimenui jo įspūdį - rodytas tik "Kronikoje", ne visur galėjai jį pamatyti... Filmuojamas net specialiai naktį surengtame koncerte Kalnų parko estradoje. Filmuota jau ne tik „Antis“, bet į „pertvarką“ įlietas ir gerą dešimtmetį skambėjęs Vytautas Kernagis. Pasirodo ir Andrius Mamontovas su „Foje“.
Tuo būdu po LKF egida gimsta pirmasis Roko maršas. Jis surengiamas 1987 metų vasarą. Jo sumanymas ir finansavimas, jo esmė ir naujumas atskleidė to metu galimybes — jaunimas pasinaudos komunistinės valdžios administraciniu resursu ir padarys savo. Nuo scenos bus skelbiami tautos tradicijas ir kultūros gelbėjimo lozungai.
Bet jaunimas padarė daugiau. Negalvodamas apie sumanymus ir finansavimus, nuo scenos ėmė skambėti visiškai laisvas gyvenimo būdas . Vilniuje gimė „Jaunimo muzikos centras“, įtraukęs į savo orbitą finansiškai galingą LLKJS, Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungą. Jos galimybės ir finansai buvo dideli. Komjaunimo "kart blanš" plėtė „perestroiką“, darė ją tikra lietuviška „pertvarka“.
Taip užvirė Roko maršo organizavimo virtuvė. Viską geriau ir tiksliau gali papasakoti Gintautas Babravičius ir jo komanda. Tuo būdu, 1987 metais padarę „apšilimą“ su Č. Kudabos vadovaujamo LKF vėliava, Roko maršo rengėjai pasiruošė naujiems horizontams — Sąjūdžiui.
----------------
1988-1989 metų Sąjūdis pareikalavo masiškiausio (ypač vasarų metu) veikimo— protesto mitingų, akcijų. Ir tada puikiai pasitarnavo masiniai jaunimo koncertai.
Dainų šventės dar reikėjo palaukti, o Sąjūdžio mitingų ir muzikos susiliejimas jau vyko.
Sąjūdžio mitingų ir muzikos susiliejimas.
Kur ta konkreti pradžios data? Ji ne Lietuvoje.
Data yra — 1988 m. birželio 17 diena, Talinas, Dainų slėnio arena.
Tą dieną Estijos RAHVARINNE (Liaudies Frontas, ELF) sutelkė apie 150 000 žmonių mitingą. Mitingo metu įvyko visuotinis - kultūrinis, psichologinis, muzikinis ir pagaliau politinis. Ši diena ženklina Baltijos pabudimą.
Tą dieną Taline buvome dviese — su Kazimiera Prunskiene. Nuvykome kaip oficialūs ką tik įsikūrusio Sąjūdžio atstovai. Nuvykome ir pamatėme milžinišką Estijos žingsnį į laisvę, kuriam Lietuvoje net nebuvo pasirengta.
Estai viską darė savitai, visiškai neįprastu imperijai, o ir mums, lietuviams, būdu. Pavyzdžiui, net Rahvarinne, Liaudies frontą, estai įkūrė ne per baisias kančias, kaip teko daryti mums, o laisvo TV atviro eterio metu, balandžio 13 d. Ir jie nedelsdami, kone bemat sukūrė legalią ELF struktūrą su maždaug 100 000 narių, išduodami bilietus, nustatydami nario mokestį. Jie sutvarkė ryšius ir pasiskelbė rotacinę vadovybę. Ir tai jau buvo padaryta jau birželio pradžioje.
Tad į birželio 17 d. į mitingą Dainų slėnyje estai išėjo išsirikiavę, RAHVARINNE rėmimo grupėmis, kolonomis, su tautos vėliavomis ir pagamintris šūkiais. Jokio chaotiško ėjimo minia.
Neįtikėtina, Lietuvoje tai buvo visai neįmanoma.
Nors ką sakyti - prielaidos veikti buvo tos pačios: oficialiai estai palaikė M. Gorbačiovo perestroiką.
Ir to didžiojo mitingo dingstis — XIX TSKP partinė konferencija Maskvoje, į kurią išvyksta estų komunistai. Genialus „ėjimas žirgu“ - didis susikalbėjimas. Kompromiso galia, žinant kelią ir tikslą!
Mudu su K. Prunskiene pribloškė viskas i ir susitelkimo masiškumas, ir gausybė Estijos trispalvių, ir tvarkingai išsirikiavę ir ramūs žmonės. Organizacijos lygis buvo lyg oficialiai leistoje Dainų šventėje. Pribloškė viskas.
Lietuvoje tuo tarpu net mūsų Trispalvė tebuvo milicijos plėšoma.
Kokias pasidariau tuokart Sąjūdžio veikimo išvadas?
Pirma, sužavėjo jaunimo roko muzikos grupė.
Dainų slėnio tribūnos fone roko grupė buvo įsitaisiusi ant aukštos pakylos, ir nuo pat pirmųjų sekundžių, kai mes ėmėme kilti į tribūną kartu su ELF lyderiais (ir su Estijos komunistų partijos EKP vadovais), mus lydėjo mušamųjų ritmas. Būgnininkas „kalė ritmą“ nelyginant penktosios Liudviko van Bethoveno simfinijos leitmotyvą.
Taip rokas „šildė“ milžinišką minią prieš mitingui prasidedant, „šildė“ ir jo metu.
Niekur ir niekada TSRS imperijoje tokio žanro renginio ir tokio komunistų ir žmonių taikingo suėjimo „tautos vardan“ nėra buvę.
"Ergo", pajutau ir pagalvojau: štai kuo reikia pradėti.
O tallau - daugiau. pamatėme demokratiją, tokios nebuvę: minia nušvilpė pirmąjį Talino KP sekretorių ir tai vyko EKP CK pirmojo sekretoriaus Vaino Valjaso akivaizdoje, kuriam minia plojo. O kas jis buvo? Ką tik, prieš dieną atsiradęs poste, jis buvo ką tik M. Gorbačiovo valia atšauktas iš ambasadoriaus pareigų Nikaragvoje. Bet estų buvo labai gerbiamas kaip sumanus ir demokratiškas vyras, ir -- patriotas. V. Valjasas pakeitė komunistą ortodoksą (stalinistą) Karlo Vaino, įsiėdusį estams ir trukdęs . Taigi, jo nuėmimas didžiojo mitingo išvakarėse buvo pirmoji RAHVARINNE pergalė.
(V. Valjasas netrukus su aupu pateisino Estijos judėjimo neprikloausomybės link viltis.)
----------------
Birželio 19 dieną mudu su K. Prunskiene naktiniu reisiniu autobusu grįžome į Vilnių. Grįžome vienas kitą perkalbėdami: pas mus nėra nei Estijos demokratiškai-viešos-komunistinės spaudos, nei atviro TV eterio. Tad veikti reikia „šoko“ būdu — rizikuojant, skubant. Taip ir pasielgėme. Vilniuje jau buvo pasiruošę veikti mūsiškiai — Sąjūdžio „Kristaus amžiaus“ grupė, kuri netrukus juokais buvo pavadinta "Sąjūdžio roko grupe“.
(Tiesa, reikia pabrėžti Jus dominančia tema: A. Kaušpėdo toje organizacinėje grupėje nebuvo.)
Pastaba apie Sąjūdžio pradžią.
Birželio 21 dieną Sąjūdžio „roko grupė“ surengėme nesankcionuotą mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) pastato. 500 žmonių būriui mudu su K. Prunskiene papasakojome apie Estijos mitingą, estiškos trispalvės suviešinimą (pas mus nebuvo nieko panašaus!)
Ir mes paskelbėme: 24 dieną Sąjūdis kviečia žmones į Gedimino aikštę.
Visa tai buvo neteisėta jaunimo savivalė, buvo rizika. Ir buvo neustarat Petr LPS Iniciatyvinėje grupėje. LPS IG sankcijos šiai rizikai nedavė.
Bet ko norėti? Lietuva ne Estija, visuomenė neįsiūbuota. Akademikai, solidūs rašytojai, sėkmingi menininkai, komunistų partijos nariai - jiems toks "šokinis" veikimas atrodė nepriimtinas.
Bet "jaunimo roko grupė" nepaklauso.
Ir mūsų savivalė davė greitą ir geidžiamą vaisių.
Jau 23 birželio aukščiausia Lietuvos valdžia, LKP CK vadovybė pasikvietė LPS Iniciatyvinę grupę „in corpore“ į valdžios bastioną — LKP CK rūmus. Dalyvavo ir pats LKP CK I sekretorius Rimgaudas Songaila.
Pasiremdama Estijos komunistų pozicija ir vengdama konfrontacijos su nauja "savaveiksme" (taip tada formuluota) liaudies iniciatyva, LKP vadovybė sutiko... Taip, sutiko su nelegaliau paskelbu 24 dienos Gedimino aikštės mitingu!
„Galima pakalbėti apie perestroiką su liaudimi ir tokiu būdu, kodėl gi ne?“, — buvo konstatuota valdžios bastione.
Nustebino ir nelauktas liberalumas: mitingas, jo turinys buvo paliktas Sąjūdžio nuožiūrai.
Tai buvo pergalė! Komunistinėje ir nelaisvoje Lietuvoje pirmą kartą po II pasaulinio karo žmonės (tautos atstovai) išsikvietė marionetinę valdžią į aikštę.
Nors mes ir nebuvome Estija. Tai išsyk paliudijo R. Songaila —jis į liaudį eiti atsisakė. LKP CK biuras delegavo sekretorių A. Brazauską, pramonės-ūkio sektoriaus vadovą.
Vis dėlto Talino pavysdys ir mūsų drąsa pasiekė savo.
Dabar -- kas ves, kaip viskas vyks? Jokios patirties nebuvo.
LPS IG įpareigojo mane rengti ir vadovauti mitingui.
Viską reikėjo padaryti per dieną.
Pirma, ką padariau — paprašiau Algirdo Kaušpėdo „organizuoti mušamuosius“.
(Taip ir nutiko po dienos: „Anties“ būgnininkas (Linas Būda) sėdo su instrumentu ant kuklios pakylos ir„kalė ritmą“, padrąsino žmones telktis prie tribūnos, nes ir likus iki pradžios ketvirčiui valandos, masė dar stovėjo aplink aikštę, nedrįsdama įžengti į aikštės vidų. Būgnas nutilo tik į antrąją mitingo dalį, kai mus užpuolė lietus.)
Taip pirmas roko muzikos elementas lietuviškoje revoliucijoje suskambėjo jau per pirmąjį masinį mitingą. Jame dalyvavo apie 15 000.
--------
Kodėl būtent man teko toji atsakomybė?
Buvau bene pirmasis Sąjūdžio pirmeivių, jau 1988 metų balandžio 20 d., likus 1,5 mėnesio iki gimstant judėjimo Iniciatyvinei grupei (LPS IG), padaręs lemtingą viešą pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Pranešimas tapo sprogikliu, o ir savotišku judėjimo manifestu, paskatinusiu veikti tūkstančius pabundančių širdžių.
Pranešimas buvo gerai paruošta vieša akcija Dailininkų sąjungos salėje. Visa buvo gerai nufilmuota ir įrašyta į dešimtis diktofonų, aš pats pasirūpinau išplatinti 10 savo kalbos iš anksto paruošto ir surišto teksto egz. Tekstas paplito kaip gaisras sausros metu, jis pradėtas masiškai dauginti ir plito po visą Lietuvą. „Politinė kultūra ir Lietuva“ buvo perskaitytas ir per „Amerikos balsą“. Tas skaitymas suteikė tezėms neoficialios Sąjūdžio politinės programos statusą. 1988 metų vasarą Lietuva jau masiškai klausėsi Vakarų radijo.
Važinėdamas po Lietuvą supratau, kad „Politinė kultūra ir Lietuva“ pranoko pranešimo rėmus. Jo idėjos „veikė“ žmones iki Steigiamojo suvažiavimo, spalio pabaigos, kol nebuvo priimta Sąjūdžio programa.
Kita vertus — ar galėjau stovėti nuošalyje nuo svarbiausių masinių renginių? Nuo „Roko maršo per Lietuvą-88“?! Jau leidau „Sąjūdžio žinias“, formavau politiką.
Be to, padėjo ir manasis "olimpinio čempiono" statusas, 1976 Olimpinių žaidynių Monrealyje aidas tebebuvo gyvas.
Tai buvo jaunimo „Dainuojanti revoliucija“.
(Ji dar labiau tiko Latvijai. Latviai tais 1988 metais sukūrė roko operą "Lačplėsis" ir apvažiavo su ja visą kraštą, įvyko beveik pusė šimto koncertų).
Žodžiu, 1988 metų „Roko maršas pareikalavo laikinai atsitraukti nuo karštų revoliucinių darbų, nuo „Sąjūdžio žinių“ redagavimo ir leidimo. Šio pirmojo laisvo ir viešo ir nelegalaus Lietuvos laikraščio leidimas (jo tiražas buvo įvairus, nes biuletenis daugintas visur, be jokios kontrolės, tad siekė ir 100 000 egz.) "Sąjūdžio žinių" redakcijos vieta, šis namas Vilniaus privačių namų rajone, Žvėryne, buvo daugiau negu redakcija. Tą 1988 metų vasarą Lenktoji Nr. 69 buvo žinomas visiems Lietuvos sąjūdininkas - čia buvo platinimo centras, iš čia tįso laikraščio gijos, rikiuodavosi žmonių-platintojų eilės. Taigi, gatvėje buvo neoficialus kasdienio veikimo Sąjūdžio štabas, kur dieną naktį skambėjo telefonas, buvo rišami judėjimo mazgai, palaikomi ryšiai su Lietuvos rajonais.
„Sąjūdžio žinių“ leidimas reiškė ir Sąjūdžio plėtrą, jis buvo esminis judėjimo ginklas, jėga, pralaužianti totalinę informacinę blokadą.
Ir ši jėga gerokai priklausė nuo mano energijos ir ryšių (spausdinamas buvo nelegalus, asmeniškai susitarus, platinimas per asmeninius ryšius).
Tad pačiame revoliucijos įkarštyje kelioms savaitėms palikti „Sąjūdžio žinias“ pavaduotojams? Tai reiškė palikti judėjimo informacijos ir plėtros skatinimo šaltinį menkesnio apsisukimo eigai.
Bet apsisprendžiau Roko maršo labui jausdamas, kad aukoju vieną veiklos barą kito labui.
Sėdau į „Roko maršas per Lietuvą—88“ autobusą ir nuo pirmos iki paskutinės dienos su „Roko maršas per Lietuvą—88“ vėliava ir komanda važinėjau. Žadinome Lietuvą ne ką prasčiau negu darė „Sąjūdžio žinios“ -- buvome Sąjūdis. Auka pasirodė ne auka - išganingas sprendimas! Be to, vežėmės pondus "Sąjūdžio žinių".
Tuo metu susitikinėta su Sąjūdžio kūrimosi grupėmis daugelyje vietų, miestuose ir kaimuose.
Revoliucinis vojažas truko nuo liepos 28 d. iki rugpjūčio 8 d., koncertuota 8 Lietuvos mietuose.
Roko maršas vyko ne su „Sąjūdžio priemaiša“, ne su Sąjūdžio akcentu“, o pats buvo tapęs Sąjūdžiu. „Dainuojančia revoliucija“ atstojančią Dainų šventę, kuri įsibanguos vėliau.
Visur ėjome su Tautos vėliava ir visur giedojome „Tautišką giesmę“. Su vėliava pakildavome į sceną ir su ja nusileisdavome nuo scenos; o Himną vieno koncerto metu sugiedodavome kartais net po kelis kartus.
Man teko laimė Sąjūdžio vardu kiekvieno koncerto pradžioje ir pabaigoje garsinti Sąjūdį ir Laisvės siekį.
Per pusantros savaitės akivaizdžiausiai pamatėme: į Sąjūdžio upę įsilieja vis nauji intakai. Po mūsų apsilankymų kurdavosi naujos Sąjūdžio rėmimo grupės.
Vietos valdžia mūsų jau bijojo. Nors - neįsileido Panevėžys, o Suvalkijos ir Dzūkijos mes nepalietėme. Apie "Roko maršas per Lietuvą-88" vietos spauda rašė katino ašaromis, o Lietuvos spauda tylėjo, apie TV. Nors mes vartėme kalnus, į stadionus plūsdavo ne vien jaunimas - ir senoji karta. Nes jie pamatė Nepriklausomos Lietuvos vėliavą ir išgirsdavo "Tautišą giesmę", kurią jau visi galėjo viešai giedoti.
(Iš Dienoraščio 2023-08-26)
(Bus daugiau)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą