Audrius Butkevičius: „Putinferšteinerių“ Europai Ukraina nereikalinga

- Akivaizdu, jog Europoje yra nemažai politikų, besipriešinančių Ukrainos narystei ES. Įdomu būtų, jei pagarsintumėte svarbiausius jų motyvus?

- Žinoma, mes Europoje turime du mirtinus Ukrainos „nedraugus", t.y. Prancūziją ir Vokietiją. Kodėl?

Tam yra kelios priežastys. Viena iš priežasčių yra tam tikras geopolitinės situacijos traktavimas, pagal kurį šiose šalyse gaji nuomonė, esą Prancūzija, Vokietija ir Rusija gali rasti sutarimus, o tuomet būtų galima išplėsti bendrą ekonominę erdvę nuo Vladivostoko iki Lisabonos.

Tokiu atveju, efektyviai išnaudojama ES ekonominė erdvė tampa dominuojančia pasaulyje tiek įvairių žaliavų, tiek ir gamybos požiūriu.

Jeigu jau dabar ES erdvė pagal savo gamybinį potencialą didesnė už Jungtinių Valstijų ar Kinijos, tuomet akivaizdu, jog pasaulinė lyderystė Europai tiesiog guli ant žemės, tereikia ją pasiimti...

Idėja būtų labai graži, jei ji turėtų bent mažiausią tikimybę, kad Rusija nebandys primesti savo žaidimų bei politikos šiai „europinei erdvei", o pirmiausia - Prancūzijai ir Vokietijai.

Kad Rusija tai neišvengiamai darys, liudija ir masė Maskvos kyšiais nupirktų europinių politikų...

- Tai visokių „šrioderiukų" ir kitokių „putinferšteinerių" gretos dabar Europoje gausėja ar jų skaičius išlieka stabilus?

- Nesakyčiau, kad jų daugėja, nes Europos šalių visuomenės nepalankiai žiūri į V.Putino politiką ir pačią Rusiją.

Bet nupirktų politikų, mėginančių pagerinti savo gyvenimą dėl gaunamų kyšių iš Maskvos, yra stabiliai tiek pat... Jeigu žvilgtelėsim į Vokietiją, dabartinis kancleris Šolcas yra buvęs Šrioderio partijos bosas, kitaip sakant, tai yra ta pati rusų pinigais išlaikoma gauja...

O apie Makroną, nuolat vaikščiojantį su prie ausies prilipusiu telefonu, net ir sakyti nereikia - jis dabar save pozicionuoja kaip vienintelį politiką, kuris gali kalbėtis su Putinu... Ir graudu, ir šlykštu tuo pat metu...

Tačiau grįžkime prie pirmojo klausimo ir įvardinkime daugiau priežasčių, dėl ko Ukrainos kelias į ES yra labai tolimas ir miglotas.

Neskaitant minėto geopolitinio traktavimo, antra priežastis yra Lenkijos baimė.

Jeigu lenkai iki šiol, lošdami kartu su vengrais ir čekais, turėjo rimtas galimybes priešintis „europinio branduolio" diktatui, tai dabar ES, atsiradus Ukrainai, šių dviejų šalių pakaktų užgožti Briuselio senbuvius, ypač turint galvoje Ukrainos galimybes tiek naudingų iškasenų, tiek ir gamybos potencialo srityje.

Vien šio darinio užtektų, kad Prancūzija ir Vokietija netektų savo įsivaizduojamų galių.

Trečia priežastis yra susijusi su Jungtinių Valstijų politika Europoje. Lenkija, kaip ir Lietuva, labai stipriai palaiko JAV veikimą Europoje, o čia, ES, dabar atsirastų dar viena didelė šalis, kuri akivaizdžiai ir demonstratyviai būtų proamerikietiška, todėl vien šis faktorius visus prancūzų bei vokiečių „žaidimėlius" paverstų į nieką...

Todėl nemanyčiau, kad ukrainiečiams čia kažkas rimtesnio nusimato, nes šios dvi šalelės leis ukrainiečius pjauti vidury baltos dienos, stebint Putino veidą saugojantiems europiečiams tai savo mobiliuosiuose telefonėliuose, nejudinant nė piršto, kad čia kažkas pasikeistų...

- Šiame kontekste gana „įdomiai" atrodo ir Turkija, kuri neseniai pareiškė, kad rusų banditų reikalavimai panaikinti jiems sankcijas yra „teisėti"... Be to, nerimą kelia ir R.T.Erdogano mėginimai blokuoti Suomijos bei Švedijos narystę NATO, nors suomiai teigia, kad iš pradžių jis pasisakė už jų narystę Aljanse... Nejaugi Turkijos elitą taip pat pasiekė Putino čiuptuvai su doleriukais delnuose?

- Manau, šiuo atveju stebime savotišką rytietiško turgaus fenomeną. Erdoganas kelia reikalavimus dėl to, kad jis derasi.

O derasi dėl daugybės klausimų - ir kurdų problemos, ir Turkijos prekybos klausimai, ir turizmas, nes kaip žinoma, Turkija yra viena pagrindinių Rusijos turistų lankomų šalių...

Manyčiau, tai yra derybos, o ne pozicija. Jokiu būdu nereikėtų dėti kažkokio riebaus ženklo, liudijančio Turkijos poziciją ir elito nuotaikas.

Manau, Jungtinės Valstijos ras būdą paspausti Erdoganą, juolab kad Amerikoje kaip tik sėdi vienas mirtinas Erdogano priešas, pavarde Giulenas...

Turint galvoje, kad Jungtinės Valstijos pačios inicijavo Švedijos bei Suomijos stojimo į NATO procesą, o taip pat tęstinumą, kokiu pasižymi Amerikos politika, tai vargu ar amerikiečiai „nulips" nuo šitos temos vien todėl, kad Erdoganui tai nelabai patinka... Atkreipčiau dėmesį į dar vieną mažai kam suvokiamą bei žinomą procesą.

Daugybė Turkijos valdininkų, ypač karinėje srityje, yra čerkesai, kurie iš Šiaurės Kaukazo teritorijų, kurias užgrobė Rusija, kažkada su įvairiais simboliniais ritualais persikėlė į Turkiją. Daugybė šių žmonių čia tapo „paveldimaisiais" karininkais - kariuomenėje tarnauja tiesiog ištisos čerkesų šeimos.

Ši čerkesiška diaspora, kuri yra labai gerai organizuota ir vienija kelis milijonus žmonių, pagaliau išėjo iš tokios gana neapibrėžtos politikos Rusijos atžvilgiu ir šiandien prabilo išties rimtai.

Manau, kad tai yra vienas iš JAV atsakymų Erdoganui... Taip kad rytietiškas turgus tęsis toliau.

- Vienas kuoktelėjęs Rusijos Dūmos deputatas užregistravo įstatymo projektą, kuriuo kvestionuojama Lietuvos nepriklausomybė. Nesigilinant į visą „projekto" beprotybę, pasvarstykime, kaip smogsime atgal? Galėtume, pavyzdžiui, paskelbti, kad nėra ir niekada nebuvo jokios Rusijos, o ir Smolensko kraštas kažkada buvo LDK žemių dalis, be to, ir žirgus Kryme girdėme...

- Sekant Jevgenijus Fiodorovo, kuris esą įregistravo tokį „projektą", logika, žinoma, pirmiausia turėtume paskelbti tikrąją Rusijos vyriausybę egzilyje, o dabartinę paskelbti neteisėta.

Tuomet reikėtų paskirti Galkiną vyriausybės egzilyje ministru pirmininku, o jis, esant reikalui, galėtų pakalbėti ir už Putiną, ir už Lavrovą, ir net už Mišustiną ar Medvedevą, netgi jų balsais...

Taigi, atsakymą mes turime. Manau, problemą sukėlė tas Tapino „bairaktaras" - jaunimas nelabai susiorientuoja ginkluose.

Jeigu manęs būtų paklausę, iškart būčiau pasakęs, kad reikia pirkti raketines-salvines sistemas, o ne kažkokį žaislinį lėktuvėlį...

Putinistams tiesiog būtų suprantamiau, gavus į pasturgalį lietuvių pirktomis raketomis...

- Daug šiuo metu kalbama apie Odesos uosto deblokavimą ir teigiama, jog vien tik uosto prieigų išminavimo darbams teks sugaišti ne vieną mėnesį. Jeigu tai tiesa, tuomet ir paties uosto deblokavimas neturi prasmės, nes per tuos kelis mėnesius supus visi grūdai?

- Aš taip nemanau. Dabar vyksta derybos kaip tik su Turkija, kuri imasi tarpininkavimo. Turkai siūlosi vykdyti tuos išminavimo darbus. Manau, kad sukurti farvaterį, per kurį būtų galima vesti civilius laivus su grūdais, nėra tokia baisi problema.

Didesnė problema, jog Rusija gali išnaudoti šią išminavimo situaciją, bandydama išsodinti savo desantą Odesoje.

O šiaip variantų yra daug, bet problema yra pasaulinio masto, todėl akivaizdu, jog ji bus sprendžiama.

Net ir šiuo metu grūdų eksportas vyksta, grūdai yra gabenami Juoduoju kanalu iki rumuniškos Konstancos. Žinoma, tai sudėtingesnis kelias ir logistikos kainos yra didesnės, bet procesas vyksta.

Turint galvoje, kad Ukrainos karas su Rusija užsitęs, yra poreikis galvoti apie alternatyvius grūdų išvežimo kelius, o tai reikštų net geležinkelio, galinčio įsijungti į europinį geležinkelių tinklą, statybą.

Šis projektas taip pat yra svarstomas.

- „Azovo" pulko apie 1000 vyrų jau išvežė į Rusijos gilumą, kur juos teis už tai, kad gynė Ukrainą nuo Mordoro ordų. Koks gali būti šių vyrų likimas?

- Tame „Azovo" karių paėmimo į nelaisvę procese dalyvavo ir tarptautiniai tarpininkai - tie patys mūsų minėti Makronas su Erdoganu, o tai reiškia, kad kažkoks susitarimas ar sprendimas buvo pasiektas.

Belieka naiviai tikėtis, kad Rusija laikysis šių susitarimų, nors ji niekada nesilaikė apskritai jokių susitarimų...

Žinoma, Ukrainai šis „Azovo" karių paėmimas į nelaisvę yra didelė psichologinė trauma.

Todėl reikia iš to padaryti išvadas ir išsamiai ištirti, kodėl Rusijos kariuomenė per kelias valandas be jokio pasipriešinimo atėjo iš Krymo ir apsupo Mariupolį.

Rusų pajėgos buvo praleistos per Krymo sąsmauką, todėl būtina atsakyti į klausimą, ar tai buvo kariuomenės vadų nekompetencijos, ar tiesioginės išdavystės pasekmė.

Atitinkamos Ukrainos institucijos, kiek žinau, jau tiria šį reikalą ir, manau, kad mes anksčiau ar vėliau sužinosime tiesą.

Respublika.lt