Ukrainos miestų sugriovimai - įrodymas, kad Rusija naudoja masinio naikinimo ginklus. EPA-Eltos nuotr.
- Ar dar yra koks nors variantas užbaigti karą Ukrainoje? - „Respublika" paklausė saugumo politikos eksperto A.Butkevičiaus.
- Bet kurio karo pabaiga yra derybos. Net jeigu tai yra kapituliacija, ji vis tiek vyksta derybų forma. Kitaip sakant, kitos išeities nėra: karas pasibaigia tada, kai dėl to sutinka abi kariaujančios pusės, kai atsiranda tam tinkamos sąlygos.
Kalbant apie Ukrainą, akivaizdu, kad tai bus ilgai besitęsiantis konfliktas. Jeigu kas nors galvoja, kad užėmus Kyjivą ar Charkivą ar rusams pastačius savo marionetę, viskas pasibaigs, tai žiauriai klysta.
Vienu metu jie ten planavo pastatyti buvusį deputatą, paskui suprato, kad niekas jo neklausys, tai atvežė į Minską liūdnai pagarsėjusį Janukovyčių tuo pagrindu, kad esą laiko visus pokyčius Ukrainoje „neteisėtais".
Tačiau rusams visada buvo labai sunku suvokti teisę: jeigu jie derasi su „neteisėtais" asmenimis, jau vien tai yra nonsensas, o per tuos 8 metus nuo 2014-ųjų rusai tiek padarė šiandienės Ukrainos valdžios pripažinimų, kad dabar jų teiginys, jog visa tai buvo „neteisėta", tik įrodo, kad rusų valdžioje sėdi avigalviai, kurie patys yra neteisėti.
Štai jau netrukus Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimas pavirs konkrečių veiksmų seka ir programa, po ko Rusijos valdžios bei paties V.Putino legitimumu valdžioje visiems teks smarkiai suabejoti.
- Ukraina su Rusija lyg ir bando kalbėtis, bet ar iš tų derybų galima tikėtis kokių nors pozityvių rezultatų, galbūt bent jau laikino ugnies nutraukimo?
- Žinoma, tai būtų, ko reikia abiem pusėms. Šiandienė situacija - tokia: Rusija į Ukrainos ugnies katilą yra metusi apie 80 proc. savo funkcionalių pajėgų. Šiuo metu rusai yra paskelbę papildomą mobilizaciją, o mūsų turimi duomenys rodo, kad į kariuomenę jau šaukiami karo mokyklų antrakursiai, tiesa, pirmakursių dar neliečia...
Taigi, iki folksšturmo formavimo jie dar nenuėjo, bet, sprendžiant iš Ukrainoje paimtų belaisvių išvaizdos ir karinio pasirengimo, atrodo, jog iki to jau netoli. V.Putinas ilgą laiką ignoravo konvencinių pajėgų pasirengimą konvenciniam karui, tikėdamasis, kad viskas spręsis branduolinio šantažo pagalba. Dabar mes matome tokio požiūrio vaisius.
Lygiai taip pat V.Putino nurodymu 2001-2002 m. be jokio karo buvo naikinamos ir ginkluotosios pajėgos Ukrainoje, o V.Putino draugės Angelos Merkel nurodymu buvo naikinamas ir Bundesveras.
Dabar V.Putinas, pasitelkęs tokį „šamanizmo" manijos apsėstą veikėją kaip Šoigu (gynybos ministras - red. past.) , kuris tik imituoja kariškį, taip pat prarado daug laiko ir galimybių sustiprinti savo konvencines pajėgas. Problema yra ne tik Rusijos karinio personalo paruošimas. Dabar matome, kokia ginkluotė yra metama.
O metama 8-ojo dešimtmečio ginkluotė, tankai ir šarvuočiai - tiesiog tragiškos būklės, todėl nenuostabu, kad jie puikiai genda ir dega Ukrainos keliuose...
Taigi, Rusijos pasiruošimas konvenciniam karui buvo, švelniai tariant, labai nepakankamas...
- Tačiau ant Ukrainos krinta ir gana modernūs ginklai, pavyzdžiui, raketos „Kalibr"... Be to, ne taip seniai V.Putinas rodė „multikus" apie „nenugalimas" ir „nenumušamas" viršgarsines raketas...
- Reikėtų sakyti „krito"... Rusai turėjo apie 200 „Kalibr" raketų ir jau dabar didžioji jų dalis iššaudyta... Žinoma, jie tikėjosi, jog panaudodami, kaip jie vadina „didelio tikslumo" ginkluotę, vykdys „chirurginę operaciją". Tačiau šis reikalas pasibaigė vos prasidėjęs dėl to, kad jie daugiau tokios ginkluotės nebeturi.
Dabar jau visiems darosi aišku, jog tarp V.Putino „multikų" ir realybės yra labai didelis skirtumas. Dabartinėje situacijoje, daugiau mažiau išnaudojus naują ginkluotę, tenka atidaryti senuosius nuo sovietmečio dar likusius sandėlius. Tačiau ten guli masinio naikinimo ginklai, nors ir gerokai aprūdiję...
- Daugelis mėgina klausti: kokia tikimybė, kad rusai panaudos branduolinį ginklą Ukrainoje? O gal dar kur nors?
- Aš nemanau, kad branduolinis ginklas yra kur kas baisesnis negu tai, ką jau dabar rusai naudoja Ukrainoje.
Net pažiūrėjus į istoriją, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kai amerikiečiai ir anglai bombardavo Drezdeną, nepalikdami nepaliestos žemės lopinėlio ir sunaikindami šimtus tūkstančių žmonių, akivaizdu, jog tai keletą kartų viršija sugriovimus, kurie buvo padaryti branduoliniu ginklu Nagasakyje ir Hirosimoje. Vokiečiai panašiai yra pasielgę su anglų Koventrio miestu, nepalikdami ten akmens ant akmens...
Tai, ką šiandien naudoja rusai - „gradų", „uraganų" ir „smerčių" pavidalu - yra iš esmės masinio naikinimo ginklai, nes po jų panaudojimo lieka tik griuvėsiai. Situacija, kurią dabar stebime Charkive, kur naudojami vadinamieji operatyviniai-taktiniai raketiniai kompleksai (raketos, šaudančios maždaug 500 km atstumu) rodo, kad jos krinta į civilinius kvartalus.
Bet jos ten krinta ne todėl, kad nepataiko, o todėl, kad šių kompleksų raketomis „dengiamos" kilometrinės teritorijos (taikoma į kvadratinį kilometrą, o ne į konkretų taikinį).
Tai yra geriausias įrodymas, kad masinio naikinimo ginklas jau naudojamas. O dar vyksta aviacijos bombardavimai Kyjive arba Achtyrkoje, kur prieš civilius gyventojus naudojamos vakuuminės bombos, dideliuose plotuose naikinančios visa, kas gyva.
Šį ginklą amerikiečiai naudojo prieš Vietnamo kovotojus, pasislėpusius įvairiuose urvuose, taip pat jis buvo efektyvus prieš grynai karinius objektus - blindažus, bunkerius, dzotus... Vėliau šį ginklą pasigamino rusai, dabar jį matome Ukrainoje, nors tai yra draudžiama tarptautiniais susitarimais.
Be to, prieš Ukrainą naudojami ir kasetiniai ginklai, kuomet sprogstant iš tam tikro futliaro pribarstoma daugybė mažų kasečių, kurios sprogsta arba iškart, arba po kurio laiko. Jie gali būti užtaisyti net cheminiu ginklu... Tad masinio naikinimo ginklų panaudojimo atvejus Ukrainoje jau turime.
- Kokiomis aplinkybėmis rusai ryžtųsi panaudoti atominę bombą?
- Jie gali tą padaryti. Po visų apokaliptinių scenų, kurias matome dabar ir kurios jau dabar pranoksta Antrojo pasaulinio karo baisybes, galvoti, jog branduolinis ginklas niekada nebus panaudotas, būtų naivu. Kur? Pirmiausia jis gali būti panaudotas užtveriant tam tikras teritorijas, per kurias nebūtų galima tiekti Ukrainai pagalbos.
Kitaip tariant, sudarant tam tikras „mirties zonas". Ar gali tas nutikti net Lenkijos ir Ukrainos pasienyje? Taip. Nes tai yra pagrindinės teritorijos, per kurias tiekiama ginkluotė Ukrainai.
Todėl į šią situaciją reikia žiūrėti labai rimtai, ir mus nuo taktinio-branduolinio ginklo panaudojimo skiria tik Rusijos apsisprendimas: paklusti ar nepaklusti savo vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įsakymui.
- Kaip tik pačioje Ukrainoje dabar daug kalbama, jog rusų armija vis labiau demoralizuojama ir vis mažiau ji darosi kovinga, pasiduoda daug belaisvių, o kai kurie padaliniai atsisako tęsti puolimą. Ar pastebite tokias tendencijas? Galbūt tame slypi sprendimas ir vertėtų visas pastangas nukreipti šia linkme?
- Žinoma, toks sprendimas egzistuoja. Bet šį sprendimą padarė pats V.Putinas, atakuodamas Ukrainą. 250 metų Rusijos politika buvo teigti, jog ukrainiečiai yra „brolių tauta", kad tai yra ta pati Rusija ar jos dalis. Iš šį nuo Jekaterinos laikų atėjusį tekstą nuolat kartojo ir V.Putinas. Per šitiek metų net ir į pragertas smegenis tas įsikala.
Daugybė šeimų ten buvo mišrios, daugybė rusų gyveno Ukrainoje, o ukrainiečių - Rusijoje, vyrai tarnavo toje pačioje kariuomenėje, dalyvavo tuose pačiuose karuose, pavyzdžiui, Afganistane. Ir štai dabar jie šaudo vieni į kitus.
Tai yra milžiniškas kognityvinis disonansas, „pjaunantis per gyvą nervą", ypač Rusijoje.
Kitaip šnekant, šaudyti į „buržuazinį nacionalistą" yra visai kas kita, nei šaudyti į brolį. O šiandien jau visiems aišku, kad kovoja visa Ukraina, nepaisant to, kad dalis šių karių etniškai yra rusai. Todėl Rusijos kariuomenės griūtis, kuri pasireikš demoralizacija, yra neišvengiama.
Tai bus milžiniško masto reiškinys ir pats pagrindinis Rusiją stabdantis faktorius.
Žinoma, tą padės suprasti ir sankcijų pagimdyta ekonominė krizė Rusijoje. Lietuvoje mes esame patys kūrę tarybinės kariuomenės demoralizaciją, 1991 metais įtikinėdami, jog tarybinė kariuomenė esą buvo ruošiama ginti civilius. Smogę į civilius, jie suėjo į tą patį kognityvinį disonansą su savo ilgamečiu paruošimu - šimtai ir tūkstančiai rusų kariškių metė tarnybą, siuntė mums karinius ir partinius bilietus, ordinus ir medalius.
Netrukus turėjome situaciją, kai atskiros karinės dalys, pavyzdžiui, Kauno desantininkų dalinys ir kiti, atsisakydavo dalyvauti operacijose. Tuomet sovietams teko gabentis pajėgas iš Pskovo. Todėl esu tikras, kad taip bus ir Ukrainoje.
- Jeigu vis dėlto rusai sugebėtų „paimti" Ukrainą, jie sustos ar eis toliau „denacifikuoti" Europos?
- Žinoma, planas yra nesustoti ties Ukraina, o šantažuoti visą Europą. Rusai yra tiesiai įvardiję: NATO esą turi grįžti į 1997-ųjų ribas ir pan. Todėl pavojus mums egzistuoja.
Niekas neturi į tai žiūrėti, kaip į žaidimą. Jeigu kovos veiksmai vyks Lietuvos teritorijoje, tuomet, nepaisant, esame NATO nariai ar ne, tai bus didžiulė problema.
Todėl Rusijos stabdymas Ukrainoje šiandien yra aukščiausio lygio strateginis uždavinys tiek NATO, tiek ir Lietuvai.
Taip pat skaitykite
