Darius Kuolys: Kai cinizmas tampa fašizmu, arba Lietuvos politinės scenos apgaulė

Fašistai, antivalstybininkai, antisemitai...  ir rusiška ruletė

Štai, Dainius Varnas, baigęs katalikų teologiją VDU ir viešąjį administravimą KTU, dirbo mokytoju, dėstytoju, net keliolika metų – 1999–2012-aisiais – priklausė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Raimondas Šukys – teisininkas, buvęs VU Teisės fakulteto doktorantas ir asistentas, vidaus reikalų ministras, sveikatos apsaugos ministras, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, Seimo kontrolierius, 1997-aisiais ir 2004-aisiais – kandidato į prezidentus Valdo Adamkaus rinkimų patikėtinis, Lietuvos liberalų sąjungos ir Liberalų ir centro sąjungos ilgametis narys.

Karolis Neimantas, baigęs net tris aukštąsias mokyklas, spėjo kelis metus pabuvoti Laisvės partijoje.

Saulius Bucevičius, baigęs Lietuvos sporto universitetą, dvi kadencija buvo Seimo narys, priklausė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai.

Dainoras Bradauskas – tiesiog pavyzdinis tarybinės nomenklatūros šeimoje užaugęs tautinės nomenklatūros žmogus: baigęs Vilniaus universitetą, 1990-aisiais pradėjo karjerą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nuo vyresniojo inspektoriaus pareigų – per ketvirtį amžiaus tapo galingu Inspekcijos viršininku.

O dabar pažvelkime į Nemuno aušros frakcijos ir partijos vadovus.

Robert Puchovič, baigęs prestižinę lenkišką Jono Pauliaus II gimnaziją Vilniuje ir Gedimino technikos universitetą, įmonių direktorius, vadybininkas, frakcijos seniūno ir partijos pirmininko pavaduotojas.

Tadas Sadauskis, baigęs politikos mokslus VDU, dirbęs Šilalės rajono savivaldybės administracijoje, buvęs tarybos narys, partijos pirmininko pavaduotojas.

Kęstutis Bilius, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojas, Kelmės rajono vicemeras, ilgametis tarybos narys, liberalas, 2015–2020 m. buvo Lietuvos laisvės sąjungos valdybos narys, šios sąjungos Kelmės skyriaus pirmininkas, dabar – Nemuno aušros pirmininko pavaduotojas.

Ir pats Remigijus Žemaitaitis, partijos pirmininkas, frakcijos seniūnas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto augintinis, Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų teisėjų padėjėjas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko patarėjas, Seimo narys nuo 2009-ųjų, Ekonomikos komiteto pirmininkas, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos narys, Seimo pirmininko pavaduotojas, aukščiausių pareigūnų patikėtinis, partijų „Tvarka ir teisingumas“ ir „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas. 

Taigi – tipiškas naujosios nomenklatūros žmogus.

Ne vienas Nemuno aušros frakcijos narys už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanotas aukšto laipsnio ordinais. 

Taip, yra šioje frakcijoje ir eilinis narys Vytautas Jucius, baigęs Sverdlovsko aukštąją karo mokyklą, artileristas, istorijos mokytojas, buvęs Laisvės ir teisingumo partijos narys. 

Taip pat kelių šios frakcijos narių biografijų Seimo svetainėje nerasime. 

Kodėl jos nepaskelbtos? Kodėl jų niekas iki šiol nepasigedo? 

Kad ir kaip būtų, reikia labai labai stiprios kūrybinės vaizduotės, kad įsižiūrėję į Laurų gatvės gyventoją Žemaitaitį, turtingiausią šio Seimo narį, mokesčių inspektorių ir milijonierių Bradauską, pamatytume ne tik jų uoliai vaidinamus „liaudies gynėjus“, bet ir „fašistus“, „antivalstybininkus“. 

Netikra kova. Suvaidintas antisemitizmas, suvaidintas su elitu besigrumiančių chamų vaidmuo.

Oportunizmas ir cinizmas nėra fašizmas.

Tai tikrai suprato ir vaidybą matė patyręs Tėvynės sąjungos rinkimų strategas Jonas Survila.

Matė, bet nusprendė iš Žemaitaičio sukurti valstybei mirtinai pavojingo „fašistinio gaivalo“, kurį nugalėti galintys tik Tėvynės sąjungos šviesos raiteliai, vaizdinį. Ir tai padaryti nemaža dalimi pavyko. 

Toks vaizdinys sutelkė ir mobilizavo Tėvynės sąjungos rinkėjus. Tačiau ne tik. Tuometiniu valdymu nusivylusiems bendrapiliečiams per rinkimus buvo prikišamai parodyta: ne socialdemokratai, bet Žemaitaitis yra tikroji alternatyva konservatoriams.

Tad užuot turėję Seime kelis Nemuno aušros narius, turime jų veik dvi dešimtis.

Taigi toks konservatorių strategų sprendimas nebuvo nei išmintingas, nei patriotiškas. Jį įgyvendinant nešvankiai manipuliuota tyrais tėvynės mylėtojų jausmais, o įvykdžius, Lietuvai padaryta rimta žala. 

Bendrapiliečiams vaizduoti cinizmą kaip fašizmą – ciniška. Savo šalies oportunistus tapyti pasauliui kaip fašistus – paslauga ne Lietuvai, bet Rusijai.

Valstybės priešo vaidmenį suvaidinęs Žemaitaitis išsyk po Seimo rinkimų siuntė žinutes prezidentui, Seimo frakcijoms ir visuomenei: pakvailiojau ir pakaks, dabar – kaip Arūnas Valinskas, Loreta Graužinienė, Tomas Vytautas Raskevičius – būsiu savas ir geras. 

Teisingai balsuosiu, į ministrus net neteiksiu savo partijos kandidatų, į aplinkos ministrus pasiūlysiu garbingą profesorių… 

Ir ką valstybės patarėjas Frederikas su Gitanu ir „žodžio laisvės erdvės valdytojais“ atsakė Žemaitaičiui? Palūkėk – žaidimas dar nebaigtas: spektaklio režisieriams dar reikės ir fašisto, ir antivalstybininko, ir parazito, ir bjauraus antisemito. 

Dar reikės ne tik vyriausybės, Seimo, bet ir valstybės krizės...

Lietuvos visuomenei negali kilti nė iliuzijos, kad karo akivaizdoje ji gali susitelkti, atrasti bendrą protą, pradėti veikti solidariai.

Tad vamzdį prie smilkinio – ir rusišką ruletę toliau aistringai sukime.