– Malonu. Kuo galėčiau būti naudingas?
– Anykščiuose man sakė, kad Jūs galėtumėte pakalbėti apie Konstantiną Sirvydą.
– Gal ir galėčiau. Bet ar Jums tikrai leidžiama mane LRT laidoje kalbinti? Kadaise mano tekstą apie Kristijoną Donelaitį LRT radijas skaitė „depersonalizuotą“ – neminėdamas nei vardo, nei pavardės.
– Hmm… Ačiū. Aš būtinai pasiaiškinsiu. Aš pasitikslinsiu. Ir Jums kitą savaitę perskambinsiu.
Nebepaskambino.
Taip, žinau, yra dar LRT laidų vedėjų, „aiškintis ir tikslintis“ nesutinkančių. Bet, regis, nemažai daliai „aiškinimasis ir tikslinimasis“ – darbo kasdienybė.
LRT radijo laidų turėjusi Zita Kelmickaitė kvatodamasi pasakojo: „Kiekvienam, aiškinančiam, ką man į laidas kviesti, o ko ne, atsakau – atstok, vaikeliuk, nuo manęs, palik mane, seną, ramybėje...“
Štai, ir galvoju: ko verta šiandien LRT apžvalgininkų žūtbūtinė „kova už demokratiją“?
Ką reiškia Pauliaus Gritėno LRT laidoje Ainei Ramonaitei mestas perspėjimas: jie – tamsieji, juodieji, blogieji – „nori valdyti laisvo žodžio erdvę“?
O tik tai, kad dabar „laisvo žodžio erdvę valdome mes“ – šviesieji, pažangieji, teisieji.
Valdome ir turime valdyti!
Tik kodėl kas nors Lietuvoje išvis privalėtų „laisvo žodžio erdvę valdyti“? Dėl to valdymo kautis?
Ar neturėtų laisvoje tėvynėje lietuviškas žodis tiesiog būti laisvas?
O jo erdvė – atvira mūsų dialogui?
Ar bendra pareiga nebūtų laisvu žodžiu rūpintis, jo sklaidos erdvę puoselėti, saugoti, užtikrinti, su Algiu Mickūnu tariant, šią erdvę tikrai laisvą ir dialogišką „užlaikyti“?
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą