Denisas Nikitenka: daugelyje Europos šalių gegužės 8-oji turi labiau skausmingą nei džiaugsmingą atspalvį

Pabandysiu trumpai paaiškinti, kaip nutiko, kad jie pompastiškai švenčia atskirai nuo kitų pasaulio šalių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare. Šloviną dieną, kuri mums reiškė naują, 50 metų trukusią okupaciją, NKVD kankinimus, trėmimus į Sibirą, partizanų rezistenciją, priverstinę elito emigraciją, cenzūrą, lietuvybės naikinimo epochą ir t.t.

Pirmiausiai, pažvelkime į sausus faktus.

Karą pralaimėjusios hitlerinės Vokietijos visiško pasidavimo aktas buvo pasirašytas Vidurio Europos laiku 1945 m. gegužės 8 d., 22 val. 43 min., o tai atitiko 0 val. 43 minutes gegužės 9 d. Maskvos laiku. Versija - sovietų kraugerys Josifas Stalinas specialiai vilkino laiką nepasirašydamas dokumento ir taip gavo "savo" datą, nesutampančią su Vakarų Europos.

TSRS diktatorius J. Stalinas gegužės 9-ąją pasirašė vyriausiojo vado dekretą, kuriame ši diena paskelbta Pergalės diena. Tačiau iškilminga gegužės 9-osios šventė truko tik trejus metus. 1948 metais šventė buvo panaikinta. Ūsuotasis budelis tai padarė sąmoningai: bijojo savo karinių vadų iškilimo (atliktas jų „valymas”), be to, dar plūdo kraujas iš karo padarytų žaizdų.

Gegužės 9-osios šventė su savo makabriškais kariniais paradais atgaivinta buvo tik 1965 metais valdant Leonidui Brežnevui. Pergalės dienos minėjimas buvo tapęs įrankiu kuriant homo sovieticus. Viskas paprasta: po 1945-ųjų Rusijos politiniai vadai galėjo suokti, kad visas išlietas kraujas nebuvo perniek.

Tiesa, Sovietų sąjungoje tuoj po karo buvo meluojama, kad žuvo tik apie 7 mln. karių ir civilių gyventojų. Michailo Gorbačiovo laikais jau sakė, kad 27 mln.

Tačiau pačios Rusijos Federacijos 2017 m. išslaptinti dokumentai rodo, kad SSRS nuostoliai Antrajame pasauliniame kare sudarė 41 mln. 979 tūkst.

Bet rusams įprasta meluoti. Kaip ir dabar, vykstant Rusijos-Ukrainos karui, kuriame ukrainiečių gėdingai paskandintas Juodosios jūros flagmanas „Москва“ esą net nedalyvavo kare.

Nužudė mamą, nužudė tėtį, brolį, bet išaus komunistinio rojaus diena, kai dirbti per savaitę tereikės 3 dienas, visi būsime sotūs ir laimingi. Šis naratyvas veikė, kaip vienijantis homo sovieticus ilgus dešimtmečius. Tačiau net ir zombiukai ilgainiui ėmė pastebėti, jog kaip sėdėjo mėšle, taip ir sėdi.

Todėl 1965 m. L. Brežnevas sugalvojo naują sociumą vienijantį naratyvą: mitą apie sovietų pergalę Didžajame Tėvynės kare. Tam puikiai pasitarnavo ir anuomet visuomenėje svarbų vaidmenį atlikę karo veteranai, kurių buvo labai daug.

„Mes nugalėjome didžiausią pasaulinį blogį – fašizmą“. Mes. Jūs be Vakarų valstybių pagalbos dabar tupėtumėte Urale ir griaužtumėte šaknis. „Sovietų Sąjunga arba pralaimės <...> arba ilgam neteks pajėgumo aktyviai veikti kovos su hitlerizmu fronte“. Tai – ištrauka iš 1941 m. paramos kaulijančio J. Stalino laiško Didžiosios Britanijos vadovui Winstonui Churchillui.

Tad homo sovieticus ne tik savinasi pergalę prieš nacistinę Vokietiją, bet ir naudoja gegužės 9-ąją visiškai kitais tikslais. Tas sėdėjimo mėšle faktas galioja ir dabar. Pergalės dienos minėjimas ypač tapo aktualus ir įgavo super pompastikos elementų prie Rusijos Federacijos geldos nuo 2000 m. stojus prezidentui Vladimirui Putinui. Jam irgi reikia zombių nacijos.

Pradėtas naudoti naujas naratyvas: vadinamasis Русский мир, rusų pasaulis. Jei anksčiau gegužės 9-ąją buvo kalbama apie taiką, tai Putlerio laikais tai tapo įrankiu skleisti revanšistines idėjas. Apie prarastų žemių (buvusių TSRS valstybių) „susigrąžinimą“, buvusios galingos Rusijos imperijos atgaivinimą.

Kitaip tariant, Putleris daro tą patį, ką darė L. Brežnevas: gegužės 9-osios farsas jam reikalingas, kaip įrankis siekiant išlaikyti sau lojalų sociumą, išsilaikyti Kremliaus režimui. Ir, kaip matome patys, jam tai puikiai pavyko: Rusijos Federacija tapo zombių orda, neonacistinio režimo kūriniu. Būtent tokia orkų parama ir leido užpulti Ukrainą.

Georgijaus juostelės, eisenose matomi šūkiai „Mes galim tai pakartoti!“, valdžios parama ir visų renginių militarizavimas yra akivaizdžiai nukreiptas parodyti, kad Rusija yra galinga, jos reikia bijoti, kad ji bet kada gali vėl laimėti karą.

Rusai meluoja (tradiciškai) aiškindami, kad į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė tik užpulti Vokietijos 1941 m. birželio 22 d.

Bet Maskvoje dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas, geriau žinomas Molotovo-Ribentropo pavadinimu. Vokietijos kariuomenė užpuolė Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., praėjus savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo. TSRS kariuomenė į Lenkiją įsiveržė 1939 m. rugsėjo 17 d.

Per mėnesį parklupdę Lenkiją rusai ir vokiečiai 1939 m. rugsėjo 22 d. Brest-Litovske surengė bendrą armijų paradą.

Tad vienintelė pergalė, kurią pagrįstai gali švęsti rusai gegužės 9-ąją, yra šlykšti jų azijietiškos imperijos ekspansija 1939–1945 m.

Rytoj eilinį kartą jie švęs ne pergalę prieš nacistinę Vokietiją, bet organizuos bei dalyvaus imperinės galios ir pasaulio gąsdinimo šventėje. Karo veteranų gyvų jau nebėra, bet radosi nauja orkų orda su savo hibridais laisvajame pasaulyje, 32-us nepriklausomybės metus skaičiuojančioje Lietuvoje – taip pat.

Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena – gegužės 8-oji. Lietuviams (kaip ir kitoms pavergtoms tautoms) gegužės 9-oji - naujos, sovietinės okupacijos atžyma.

Kitas autorius Povilas Girdenis savo asmeninėje feisbuko paskyroje dalinasi tokiu įrašu ir nuotraukomis, tai pavadinęs: "Įstabūs pergaliakvaičio epizodai".

Beribė, bekraštė berazumystė, padedanti suprasti, kad sunkiomis psichinėmis ligomis gali sirgti ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos valstybės, - rašo P. Girdenis..