Denisas Nikitenka: Mirties slėnis ir Tylos slėnis - atskleisiu neįtikėtiną šių vietovių detektyvą

Tik visa esmė ne vaizde, o kontekste, kuris – stulbinamai įdomus.

Reikėtų perbraižyti šiuolaikinius Nidos apylinkių žemėlapius. Nes padaryta grubiausia klaida, o gal net sąmoningai suklastota siekiant pigaus reklaminio triuko.

Garsusis Mirties slėnis ir Tylos slėnis. Štai, apie ką aš. Atskleisiu neįtikėtiną šių vietovių detektyvą, kurio bylą galutinai padėjo užversti būtent ši atvirutė.

Kai lankotės Nidoje, jums kiekvienas vietinis ar turizmo sektoriaus atstovas papasakos, kad Grobšto rezervato paribyje, giliai pilkosiose kopose yra toks mistinis Mirties slėnis.

Su baigiančiais nugriūti, tręštančiais kryžiais.

Šmėžavo ir užrašas „Mirties slėnis“ lentelėje. Kalbu apie vietą (tikrą, nesuklastotą), kurioje buvo įrengta prancūzų karių belaisvių stovykla.

Pirmojo pasaulinio karo metu – tikrai, bet yra iki galo nepatikrintos informacijos, kad prancūzai čia kalėjo ir 1870-1871 m. Prūsijos imperijos ir Prancūzijos imperijos karo metu.

1923 m. žemėlapyje būtent toje vietoje, kur pūva mediniai kryžiukai, nubraižytas raudonas stačiakampis ir vokiškai parašyta: „Buvusi prancūzų stovykla“.

Vietovė dabar atrodo kitaip, nei prieš šimtmetį ar XIX a.: tada ji buvo tikra Sachara.

Taigi, šioje atvirutėje ir yra pavaizduotas „Mirties slėnis“.

Bet užrašyta – Teil des Schweigens (išvertus - Tylos slėnis). O kur dabar nidiškiai ir svečiai per Rasos, Joninių šventė kupoliauja? Tylos slėnyje. Du Tylos slėniai? Ne.

Tiesiog niekada nebuvo jokio Mirties slėnio.

Šią sąvoką bene pirmą kartą viešai randame vienos labai žymios leidyklos 2011 m. Kuršių nerijos žemėlapyje (žr. skeną komentare).

Ten, kur buvo tikrasis Tylos slėnis parašyta Mirties slėnis, o jokio pavadinimo neturėjusi Parnidžio įlankos pieva pavadinta Tylos slėniu.

Aš tokius triukus vertinu neigiamai. Pasakysiu, kodėl.

Negalima klastoti (tuo labiau ištrinti) autentiškų vietovių pavadinimų. Tiek vokiškuoju laikotarpiu, tiek lietuviškuoju tarpukariu buvusios prancūzų belaisvių stovyklos vieta vadinta Tylos slėniu, Tylos loma.

Bet kažkam šovė į galvą mintis, jog gražiau ir patraukliau skambėtų Mirties slėnis. Niekur nėra jokio Teil des Todes (taip skambėtų išvertus į vokiečių kalbą).

Vienas savivalės aktas perrašant Kuršių nerijos vietovardžius sukėlė grandininę reakciją. Mirties slėnis dabar žymimas ir internetiniuose žemėlapiuose, o niekaip nesivadinusi pieva įlankoje – Tylos slėniu. Dar daugiau.

Prieš pradėdamas eiti LR prezidento pareigas, aistringas bibliofilas, kolekcininkas Gitanas Nausėda aukcione įsigijo aukso vertės buvusio Nidos mokyklos mokytojo Henry Fuchso rankraščius.

Mokyklos kronikas. Jos buvo išverstos ir išleista knyga. Vokiečių bei lietuvių kalbomis. Solidus veikalas, kuriuo negėda remtis nei kraštotyrininkams, nei mokslininkams.

Aš visiškai pasimečiau, suglumau, kai prie H. Fuchso aprašymo apie prancūzų belaisvius 1916 m. radau tokį vertimą į lietuvių kalbą: „Mirties slėnyje buvo įrengta belaisvių stovykla“.

Kaip pravartu yra turėti ir to paties veikalo originalą... O jame – joks ne „Teil des Todes“ (Mirties slėnis), o „Teil des Schweigens“ (Tylos slėnis) parašyta.

Taigi, net vertėja, puikiai atskirdama du žodžius „tylos“ ir „mirties“ vis viena neatsispyrė pagundai versti ne taip, kaip parašyta originale, o taip, kaip ta vieta pervadinta.

Įsivaizduokite: H. Fuchso knyga yra toks vertingas istorijos šaltinis, jog juo drąsiai gali naudotis, remtis ir studentai, ir mokslininkai.

Jei jie vadovausis vertimu, rašys „Mirties slėnis“ jau kaip H. Fuchso citatą, nors pats mokytojas taip neparašė. Taigi, neegzistavęs pavadinimas atsiras ir disertacijose. Jomis remsis studentai, ir vėl pramanas plis toliau.

Ar įmanoma ištaisyti klaidą? Nežinau. Ar verta?

Tas turistinis Mirties slėnio naratyvas dabar toks gajus, jog grąžinti vietovei tikrąjį pavadinimą reikštų pradanginti reklaminį, gražiau skambantį ir tuo pačiu ištrinti dabartinio Tylos slėnio vardą.

Štai, ką reiškia numoti ranka į istorinę tiesą ir populistiškai sugalvoti savo variantą.

Kaip kokiam Kolumbui, pirmą kartą įžengusiam į dyką žemę.

Taip nedaroma. Taip negalima. Taip klastojama istorija.

Na, o ši jauki atvirutė labai aiškiai įrodo, kur buvo Tylos slėnis, ir jo vieta – ten, kur kalėjo prancūzai.

Smėlynuose Sklandytojų kopos pašonėje.