Žaidžiantys pasitikėjimu

Pradėsiu nuo banalaus teiginio, kad žmonės nepasitiki politikais. Pavyzdžiui, visuomenės apklausos rodo, kad politinėmis partijomis nepasitiki daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų. Dėl pasitikėjimo trūkumo galima apgailestauti prezidento metiniuose pranešimuose, pasitikėjimo trūkumą galima išnaudoti rinkimų kampanijose.

Tačiau, juk tas pasitikėjimas nenukrenta iš dangaus. Taip pat kaip ir nėra prarandamas nei iš šio, nei iš to. Yra konkretūs veiksmai, dėl kurių pasitikėjimas didėja arba yra prarandamas. 

Pastaraisiais mėnesiais mes visi galėjome stebėti, kaip žaidžiama žmonių pasitikėjimu.

Žinoma, turiu omenyje socialdemokratų pirmininkės ne vieną kartą pakartotą ir paskui netesėtą pažadą tapti premjere, jeigu tik partija laimėtų rinkimus. 

Taip pat pažadą nesudaryti koalicijos su partija, kuri susibūrė aplink savo antisemitiniais pasisakymais šiurkščiai Konstituciją pažeidusį asmenį. Štai taip lengvai galima kažką pažadėti, o po poros mėnesių ar net kelių dienų išsižadėti.

Akivaizdu, kad tokie politiniai manevrai dar labiau mažina pasitikėjimą politikais. Visiškai nesutinku su sakančiais, kad čia tik socialdemokratų rinkėjų klausimas. 

Pirma, jeigu tartume, kad rinkėjui nė kiek nerūpi, kas bus premjeras arba su kuo bus koalicija, tuomet kam reikėjo žadėti tai, ko paskui nebuvo laikomasi? Visgi, matyt, partijai atrodė, jog šie klausimai svarbūs tiek, kad nuo jų gali keistis ir rinkimų rezultatai. 

Antra, kai politikai meluoja arba nesilaiko savo pažadų, nukenčia ne tik pasitikėjimas viena partija, bet ir partijomis apskritai. Tai puiki dirva ateiti į valdžią visokioms radikalioms jėgoms, įvairaus plauko „gelbėtojams“, nes galima pagrįstai teigti, kad sisteminės partijos meluoja ir žada tai, ko nesiruošia įgyvendinti.

Jokiu būdu neišeitų pasakyti, kad ši problema yra būdinga išskirtinai socialdemokratams ar kitai valdančiosios koalicijos partijai – demokratų sąjungai. 

Deja, turėtume pripažinti, kad šios partijos šiuo atžvilgiu nėra niekuo išskirtinės. Tačiau, ar tai reiškia, kad turėtume ramiai priimti tokį akivaizdų nesiskaitymą su savo pažadais ir įsipareigojimais? Irgi ne.

Todėl stebina, kaip santūriai į tokius pasitikėjimą politikais mažinančius veiksmus reaguoja prezidentas. Pastaruosius kelerius metus prezidentas ne kartą akcentavo susitelkimo svarbą ir politikų atsakomybę šioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Ir štai, kai politikai toje pačioje sudėtingoje situacijoje nusprendžia sužaisti politinį pokerį, nekreipdami dėmesio į pasekmes žmonių pasitikėjimui, prezidentas apsiriboja keliomis santūriomis reakcijomis. Tarsi nieko ypatingo čia nevyktų.

Žaidžiančių pasitikėjimu norisi paklausti, o jūs nemanot, kad gali ateiti diena, kai jums teks kreiptis į žmones su žodžiais, kad jūs čia ir niekur neketinat trauktis? Taip, kaip kreipėsi Ukrainos prezidentas į savo šalį prieš tūkstantį dienų. Ar galėsime jūsų pažadus priimti rimtai, negalvodami, kad po poros dienų vėl išeisite jau su kitokiu, galbūt netgi priešingu pranešimu?

VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorius Paulius Skruibis
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Nuomonės autoriaus pozicija nebūtinai sutampa su redakcijos, už nuomonę atsako autorius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder