Denisas Nikitenka: Prisiminiau vieną kuršininkų žvejų naudotą magišką priemonę tiems siautulingiems vėjams nuraminti

 „Kuršis“, kurio baltišką dekorą kūriau dar užpernai žiemą, liko ten. 

Žaviuosi Aurimo drąsa, šaltu protu ir stebuklingu sugebėjimu išgyventi. Nes kitas galėjo ir pasiduoti po 30 valties apsivertimų ir trijų parų nemigo semiant sūrų vandenį. 

Vienas iš išgelbėtų daiktų, kurį Aurimui pavyko pagriebti, buvo kuršių geriamasis ragas. O tada aš prisiminiau... 

Ech, gaila, kad neturėjai kuršininkų atributo. Kirvuko. Būtum panaudojęs. 

Burtai, prietarai gali atrodyti lakios vaizduotės padariniai, tačiau būtent Aurimo kraują stingdančio nuotykio taifūninė atomazga mane nukėlė į Kuršių marias. 

Dažnai sunku įlįsti į kito kailį. Ypač, jei domiesi žmonių elgesiu, kurio nė kvapo nebelikę dabartyje. 

Tai, ką patyrė Aurimas, Kuršių marių žvejai vadino kasdienybe. Mirties alsavimą į nugarą. 

Savo gležnumą ir bejėgiškumą prieš visagalį gamtos gaivalą. Ir, žinot, prisiminiau vieną kuršininkų žvejų naudotą magišką priemonę tiems siautulingiems vėjams nuraminti, o gal apgauti.  

Kopininkai manydavę, jog kipšai ir kiti nelabieji mėgsta slapstytis vėjo sūkuriuose. Jeigu toks viesulas užklumpa mariose, žvejams kildavo pavojus būti ištrauktiems iš valties. 

Kad to neatsitiktų, pirmgalyje skubiai padėdavo peilį arba kirvį, ašmenimis atsuktus į vėją, ir melsdavosi. Tikėta, kad toks ritualas privers piktąją dvasią praslysti šonu. 

Kirvio „Kuršyje“ nebuvo. Kita vertus, nors ir morką, smaigaliu atgręžtą į vėją, dėsi ant denio, kad tik išgyventum. 

Kad tik siautulingoji vandens ir vėjo jėga tau leistų grįžti į krantą pas artimuosius.

Aurimo situacija leido geriau suvokti tokių prietarų kilmę. 

Nuotraukoje – senas kirvukas, padėtas ant Nidos kurėno „Kuršis“ pirmgalio, paragėje.