Gintaras

Denisas Nikitenka: Uždraustas vaisius su ispaniškais prieskoniais

Pastaruoju metu tenka gilintis į gintaro gaudymo, rinkimo mūsų pajūryje istoriją. O ji – neįtikėtinai įdomi ir net žiauroka. Už tokį gabalą (130 g), kuris padėtas šalia jau suvalgyto obuolio, Vokiečių ordino laikais grėstų išplakimas.

Viešas. Geriausiu atveju. Arba ištrėmimas iš gyvenvietės. Arba atidavimas į rekrūtus.

Nuo XIII a. Ordinas įvedė Gintaro regaliją, vykdavo (Klaipėdoje – taip pat) gintaro teismai, už itin didelio kiekio „pasisavinimą“ (tiesiog sužvejojimą bangose ar radimą) galėjai būti ir mirtinai nukankintas ant rato.

Sulaužant kaulus metaliniu strypu, kol išleisi paskutinį kvapą.

Baisios bausmės. Klaiki kontrolė.

Nes visas gintaras priklausė valstybei.

Tie suvaržymai kiek sušvelnėjo tik XVIII a.

Nebeliko viešų kartuvių pajūryje, tačiau galėjai patekti į paplūdimius šukavusių sargų nemalonę dėl absurdiškos priežasties: tiesiog pasivaikščiojimo.

Valdžios priskirtas prievaizdas net ir žmogų be graibšto, su savimi neturinčio nė kruopos gintaro galėjo priskirti potencialiam „gintaro vagiui“ ir už tai paskirti bausmę.

Labai pikantišką.

Įtariamuoju „gintaro vagimi“ pripažintą asmenį priversdavo nešioti „ispanišką apsiaustą“. Didelę ąžuolo statinę su angomis galvai, rankoms ir kojoms.

Vokiečiai tai vadino „gėdos apsiaustu“ (Schandmantel).

Dar įdomiau, kad tokio „kankinimo instrumento“ ištakos siekia XVI a., o gimtinė – Anglija, kurioje specialios statinės buvo vadinamos „Drunkard‘s Cloak“ (iliustracija – komentare).

Jos buvo skirtos pagarsėjusiems girtuokliams.

Kamuojami pagirių, jie privalėjo užsidėti sunkiąją statinę ir vaikščioti, lydimi miestiečių patyčių, gatvėmis.

Lygiai tokia pat tvarka XVIII a. galiojo ir Prūsijos karalystėje.

Tai buvęs viešas pažeminimas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder