Didelės mažos valstybės kvailystės

Su kuo apie juos pasikalbėti, jei ne su Eksparlamentarų klubo prezidentu, architektu dr. Henriku ŽUKAUSKU, gerai išmanančiu statybos subtilybes.

- Seimas pritarė Teisingumo ministerijos siūlymui suteikti ES piliečiams teisę tapti partijų bendrakūrėjais Lietuvoje. Ką tai reiškia?

- Nebent tai, kad juo mažesnė valstybė, tuo daugiau joje kvailumo. Iš esmės šis dokumentas yra visiškas niekalas, matyt, reikalingas tik tam, kad pasirodytume ES, jog esame „atviri" pasauliui.

Apie tai šiandien net nereikia kalbėti, nes turime kur kas svarbesnių ir aktualesnių klausimų. Žiūrėkit, kas su bankais darosi.

Skyriai užsidarinėja, bankomatų mažėja, jeigu tau ko nors reikia, turi gerą mėnesį palaukti, kol tave priims bankas; užsienyje už pinigų laikymą vis tiek moka kažkokias palūkanas, o pas mus ne tik kad nieko nemoka, bet dar ir apmokestina operacijas.

Tačiau Lietuvos bankui, kuriam turėtų rūpėti svetur iškeliaujantys mūsų pinigai, dėl to nei šilta, nei šalta... Tai tik vienas pavyzdys, rodantis mūsų nepilnavertiškumą.

- O visa kita tvarkoje?

- Teoriškai ES piliečių teisių didinimas Lietuvoje reiškia, kad lietuvis pamažu atsisako šeimininko statuso savo žemėje. Jis savo valia atsisako savarankiškumo.

Maža Tauta, atlaikiusi 50 metų okupaciją, išsaugojusi ir kalbą, ir istoriją, ir kultūrą, atgavusi Nepriklausomybę, dabar savo rankomis ją naikina.

Tiesiog jos išrinkti atstovai gera valia ją atiduoda priimdami įvairias ES direktyvas, rezoliucijas, rekomendacijas be jokių prieštaravimų, diskusijų, tarsi jos būtų išsiilgta norma.

Lenkai, vengrai, slovakai, netgi italai kovoja dėl savo šalių, o mes ES niekada savo norų neišreiškiame, tarsi jų neturėtume, nors, sakysime, išmokos žemdirbiams - pačios mažiausios Europoje... Atrodo, vyksta tylioji okupacija.

- Gal lietuviai pavargo nuo laisvės?

- Nežinau, gal jie nesupranta, kad pagaliau turėjo tą laisvę. Gal pajutę jos dvelksmą, pagalvojo, kad jau viskas - pasileidžiam plaukus ir varom, kur patinka... Didžiosios partijos patenkintos, kad mus gina NATO ir kad mes esame ES.

Bet kai pasižiūri, toje ES kiekviena šalis žiūri savo interesų, o Lietuvoje nežinia kokiai šaliai dirbama, kai politikai intensyviai gadina santykius su Baltarusija - užuot pabandę ieškoti kompromiso, iškart užima agresyvią poziciją ir ima kovoti.

Kartais reikia ne kovoti, o pagalvoti. Pamąstyti, ką galima būtų padaryti, kad nereikėtų kovoti ir paskui gąsdinti Tautą, kad mus kažkas puola. Kai dar tik buvo pradėta planuoti Astravo atominė elektrinė, tie, kurie dabar valdžioje, ir tada buvo valdžioje.

Tačiau, pasižiūrėję Andriaus Kubiliaus Vyriausybės programas, darbo planus, posėdžių protokolus, nerasite nė vieno žodžio apie šią elektrinę. Maža to, jis pats buvo dviračiu numynęs į Minską ir susitaręs su premjeru, kad dėl jos jokių problemų nėra.

Tai ko dabar ant bačkų pradėjo lipt? Ar ją specialiai pastatė, kad dėl valdininkų arogancijos už elektrą turėtume brangiai mokėti? Tyčia pastatė šitą monstrą, norėdami mus nunuodyti? Manydami, kad radiacija avarijos atveju sklistų tik ant Lietuvos.

Taip gi nebūna. Čia ne teršalų statinė, kurią nuvežei ir išpylei kaimynui po slenksčiu. Netgi tie patys galingieji amerikonai laikosi nuosaikesnių žingsnių tiek Rusijos, tiek Baltarusijos atžvilgiu, - kaip ir kitos užtikrintos diplomatijos šalys, jos nesiveržia kariauti.

O mes, tebūdami sraigteliai didelės mašinos greičio dėžėje, užsiimame ne užsienio politika, bet provokacijomis.

- Paskutinį kartą šnekėjomės prieš rinkimus. Tada pasakėte tokią frazę: „Na, ir kuo gali konservatoriai, atėję į valdžią, nustebinti?" Nustebino bent kiek?

- Nustebinti jie gal ir gali (juokiasi). Konservatoriai visuomet stebina tuo, kad jie sudaro netradicines koalicijas. 2012 metais jie buvo sudarę tokią koaliciją su Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija.

Jie su pačiu velniu sudarytų koaliciją, kad tik būtų valdžioje. Vėliau buvo dvi kadencijos opozicijoje.

Dabartiniu metu jie ir vėl yra sudarę netradicinę koaliciją (kokią ir kaip, mes žinome), kad tik gautų ministerijas, kad tik gautų galimybę pabūti valdžioje. Žodis „konservatorius" reiškia patikimumą, stabilumą, pagarbą tradicijai, bet šios savybės mūsų šių dienų konservatoriams svetimos ir nežinia, su kuo dar ateityje jie ryšis „obuoliauti"...

- Prisimenat, ką kalbėjo Gabrielius Landsbergis „laisviečių" suvažiavime? Ar jo kalba nėra patvirtinimas, kad ideologiškai Laisvės partija ir konservatoriai yra artimi?

- Oficialiai G.Landsbergis yra partijos pirmininkas, sakysim, senelio antrai kadencijai paskirtas, bet didelis klausimas, ar jis atspindi partijos narių ideologiją.

Jis tik atstovauja pirmininkui, bet kiek žinau iš draugų, pažįstamų, vis daugiau žmonių palieka konservatorių partiją dėl pasaulėžiūros klausimų, dėl to, kad ne apie tokią partiją galvojo tapdami jos nariais ir ne tokiems darbams tikėjo būsią pašaukti.

Šiomis dienomis konservatoriai nepastebi, kad Laisvės partija diktuoja jiems darbotvarkę. Visų įstatymų projektų bei pataisų iniciatoriai - Laisvės partija, net liberalai kažkur pradingo. O visa deklaruojama Laisvės partijos laisvė, pasirodo, tėra seksualinių mažumų laisvė.

O kur neįgalių žmonių arba mūsų, normalių šeimų, interesai?

Pagal iš Vakarų atėjusią madą aršiai propaguojamos vien „vaivorykštinės" laisvės. Todėl bet kuris, išdrįsęs pasakyti kritiškesnį žodį ar priminti, kad be jų dar egzistuoja ir normalių šeimų teisės, prilyginamas iš kemsynų išlindusiam „pelkėnui".

Pirmą kartą matau, kad nepakeitus Kelių eismo taisyklių, kur aiškiai parašyta, kad pėsčiųjų perėjos yra dažomos juoda ir balta spalvomis, kelininkai lyg niekur nieko ją nuspalvino įvairiais dažais, o kelių policija net nemirktelėjo.

Tai gal pakeiskit Kelių eismo taisykles ir visas perėjas perdažykite vaivorykštės spalvomis. Gal vairuotojai prieš jas sustotų kaip įbesti ir saugumo klausimas būtų išspręstas. Kiek gyvybių išgelbėtume. Argi ne?

- Politologo Andriaus Švarplio nuomone, Partnerystės įstatymą reikšmingumu prilyginęs Kovo 11-ajai, G.Landsbergis aiškiai parodė, ką jis pasirinko. Tai, anot politologo, reiškia ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios Lietuvos mirtį.

- Mirties tikrai nebus, nes niekas iš istorijos šių datų neišbrauks, nepanaikins nei jų statuso, nei svarbos. Į šį faktą nežiūriu labai rimtai. Jo pasisakymą aš pavadinčiau paprasčiausiu nusišnekėjimu.

Nesugebėjimu patylėti arba nesugebėjimu suformuluoti savo mintį. Gal G.Landsbergis prijaučia seksualinėms mažumoms. Niekas negali smerkti žmogaus, jeigu jis, pavyzdžiui, jaučia potraukį savo lyties atstovams.

Aš irgi nesmerkiu, bet tas epizodas nereiškia, kad mūsų valstybės politika ir kryptis yra būtent tokia. Tiesiog žmogus ant Rotušės laiptų norėjo save sureikšminti ir šia nesąmone įtikti specifinei jaunuomenei, nes partnerystė ir Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas yra nelygintini dydžiai. Kad ir koks Gabrielius būtų nuostabus anūkas, partijoje jis yra tuščia vieta.

Jis nesugeba formuluoti konservatoriškos idėjos, perspektyvos, apskritai neturi partijos strategijos, ir šneka, kas užeina ant liežuvio.

Konservatoriams būdinga nusišnekėti, - turiu omenyje ir Andrių Kubilių, ir Žygimantą Pavilionį, ir jų ministrus.

Gal tik Socialinių reikalų ir darbo ministrė ir pati premjerė Ingrida Šimonytė šiuo atžvilgiu atrodo kiek rimčiau, bet bėda ta, kad premjerė šneka taip, kad dėl žodžių gausos imi nebesuprasti, ką ji nori pasakyti.

Jei žinot animacinį filmuką „Grybų karas", gal prisimenat ir personažą, kuris kalbomis stengėsi įveikti kitus.

Ši Vyriausybė man asocijuojasi su šiuo personažu: žodžiais nukloja, užkloja ir dedasi laimėję. O iš tikrųjų?

Greitai bus 200 dienų I.Šimonytės Vyriausybei, tad kur tie darbai, kuriais galima būtų pasididžiuoti? Gerai, kovojo su pandemija, o jei nebūtų pandemijos?

- Iš kur jūsų optimizmas? Jei revoliucijai uždegti gana 10-12 proc. pasišventusių veikėjų, tai ar maža tų keliolikos tūkstančių globalistų, pasišovusių nuvesti Lietuvą į šviesią globalizmo (išvietinimo, ištautinimo, išlytinimo) ateitį?

- Dauguma vis tiek ne jų pusėje. Dauguma - tai mes, normalūs žmonės. Jie daro tvarką iki tam tikro laiko.

Net neabejoju, kad dabartinė valdančioji koalicija ilgai neišsilaikys, nes po vieno antro trečio įstatymo atmetimo, po vienos antros nesėkmės priimant jų inicijuotus įstatymus, kažkas įvyks. Gali būti priešlaikiniai Seimo rinkimai.

Bet tuoj pat suabejoju, nes konservatoriams tai būtų labai nenaudinga, ypač šiuo metu. Kita vertus, matau, kad gimsta judėjimai. Nežinau, kiek jie yra rimti, toli matantys arba gebantys matyti labai toli. Bet jie irgi teikia vilčių.

Ir net jeigu, neduok Dieve, šitas Seimas priimtų Narkotikų dekriminalizavimo, Partnerystės įstatymus, kitas Seimas juos panaikins. Net neabejoju tuo, juk mes, galima sakyti, paskutiniai pasikrikštijome Europoje.

- Jaunieji europrogresyvistai teigia, jog nauja vertybinė sistema, absoliutinanti saviraiškos laisvę, lyčių lygybę, seksualinę revoliuciją, autoritetų neigimą drauge su ją įtvirtinančiais įstatymais, tarp kurių ir jūsų minėtieji, padės greičiau sukurti naują, šviesią ir laimingą Lietuvą. Jums, architektui, išvardijau medžiagas, - kokį statinį iš jų galima suręsti?

- Matote, norint pastatyti statinį, pirmiausia reikia gerai ištyrinėti gruntą, ant kurio bus dedami pamatai. Kadaise kaldavo ąžuolinius polius į žemę, paskui gelžbetoninius, dabar daro gręžtinius polius, ant kurių dedamas vadinamasis antpolis, ant kurio kils namo sienos.

Kad ir kokios naujoviškos būtų medžiagos, nauji urbanistiniai ar tūriniai sprendimai, vis tiek pamatai yra tie patys. Kas tai yra?

Tai kalba, istorija, kultūra, tai šviesuomenė, kuri mus formavo, mokė, valstybingumo pažinimas ir taip toliau.

Ant šių pamatų gali statyti, ką nori, gali perstatyti, kaip ir dabartinius „stiklainius", dygstančius be jokios architektūros, bet be to svarbiausiojo dėmens įsivaizduojamas namas tebus tik palapinė, pašiūrė, garažas - laikinas statinys.

Kaip pliažas Lukiškių aikštėje. Jis bus niekinis.

- Tai sakydamas pritariate poetui Justinui Marcinkevičiui. Ateitis baigiasi ten, sakė jis, kur prasideda abejingumas kalbai, istorijai ir kultūrai.