Dr. Algimantas Bučys: Lietuvių karaliai Lietuvos istorijoje - faktai prieš mitus

Factum, non fabula – faktas, o ne pasakojimas

(Senovės Romos imperijos pagonių išmintis)

Algimantas Bučys – rašytojas, kultūros istorikas, literatūrologas

Būna ir dar įdomiau. 

1.  Apie nuomones, paremtas nuomonėmis, bet ne faktais

Ne taip seniai mano geras bičiulis aktorius Adas Večerskis su savo svečiais lankėsi Vilniaus Valdovų rūmuose. Ten jis tarp kita ko paklausė malonios  gidės, kokia jos nuomonė apie Bučio knygą ir jo ginamus lietuvių karalius...

(Toliau pamatysime, kad reikalas liečia 13 istoriniuose šaltiniuose įvardintų Lietuvos karalių ir 5 karalienes, kurių atminimą dengia  nusenęs bet oficialiai vis dar palaikomas mitas apie vienintelį Lietuvos karalių, vos vieną dešimtmetį valdžiusį Lietuvą)... 

Gidės atsakymas buvo trumpas: „Bučys  seka pasakas...“ 

Prisipažinsiu,  pasakas mėgstu, vis paskaitau Basanavičiaus surinktas ir kitas, ir net senatvėje iš jų pasimokau sėkmingo gyvenimo paslapčių, kaip pasimokydavo lietuviai ne vieną šimtmetį. 

Juo labiau, kad gidė teisi, jei pasakomis vadinsime  tai, ką istorikai šiandien vadina „naratyvais“, rišliais pasakojimais apie Lietuvos praeitį nuo seniausių laikų iki kokios nors įžymios datos, tarkim, iki Liublino unijos (1569)  ar iki Lietuvos įstojimo į Europos sąjungą (2004) ir pan.

Bet skubu priminti: nesu istorikas, nerašiau ir nerašysiu  nei politinės  istorijos knygų,  vadinamų istorijos sintezėmis, nei istorijos vadovėlių mokykloms. 

Man, kaip literatūros tyrėjui ir teoretikui (mano humanitarinio daktarato specifika – literatūros teorija), privalu laikytis nuostatos, jog visi tiriami tekstai – tiek senovės metraštininkų, tiek dabartinių istorikų parašyti – tėra tokie patys tekstai, kaip bet kokie kiti žmonių sukurti tekstai. 

Seniausių tekstų apie XIII – XV amžių Lietuvą analizei ir buvo skirtos dvi mano studijos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. 

Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istorografijos analizė“ ( Vaga, 2018; pakartotini leidimai 2019, 2020, Alio) ir  neseniai pasirodęs dviejų tomų veikalas „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ ( I –II tomai, 2024, Alio).

Pirmosios studijos apie Lietuvos karalius viršeliai (2018 ir 2019 m. leidiniai)

Nekuklu, bet šiuo atveju, matyt, būtina pasakyti, jog savo darbo dešimtmečiais esu įpratęs ir savo profesijos įpareigotas nagrinėti kiekvieną tekstą visapusiškai: 

1. reikia svarstyti ne tiktai teksto pateikiamus faktus, datas ar valdovų titulus, bet ir teksto atsiradimo aplinkybes, tai yra – kokiais laikais ( laisvos Lietuvos ar okupacijos metais) rašė istorikas,  kas užsakė metraštininkui ar istorikui parašyti tekstą, kas apmokėjo jų darbą;

2.    tenka aiškintis kiekvieno autoriaus išpažįstamą religija arba ideologiją, įvertinti jo profesinį pasirengimą, nagrinėti jam vienam būdingas dėstymo (kitaip tariant – mokslinio mąstymo) ypatybes;

3.    kiekvieno teksto gilesnė  literatūrologinė analizė leidžia atverti kiekvieno  istoriko, kaip kiekvieno rašančio žmogaus,  kūrybines pajėgas bei paskatas,  apnuogina  daugiau ar mažiau įskaitomą biografinę istoriko matricą. 

  Istorinio žinyno pirmo ir antro tomo viršeliai (2024)

Ir, žinoma,  literatūrologinė teksto analizė išryškina kiekvieno istoriko savivokos bei mentaliteto „rėmus“, jei sutiksime su tuo, kad istorikas nėra antžmogis, „sterilaus mokslo“ atstovas arba bedvasis, kaip dabar įprasta sakyti, „mokslinės produkcijos“ gamintojas. 

Laimei, o gal ir nelaimei, kiekvienas autorius tėra paprastas mirtingasis, tarkim, istorijos tyrimui atsidėjęs žmogus, savo amžiaus vaikas, pasmerktas, kaip anksčiau sakydavo filosofai, persirgti savo epochos ligomis...
Visa tai ir yra literatūros teoretiko ir teksto kritiko tyrimų laukas.

2. „Pirmiausia ištyrinėkit  istoriką“

Antroje XX a. pusėje anglų istorikas Edvardas Karras (Edward Hallett Carr; 1892–1982), polemizuodamas su istoriografiniu empirizmu, išleido vieną garsiausių mūsų laikų istoriografijos teorijos knygų „Kas yra istorija?“ ( What Is History?; pirmas leidimas 1961, po to - 1962 dukart, 1969, 1972, 1977, 1982, 1986, 2001, 2018). Knyga atsirado iš Karro skaitytų paskaitų Kembridžo universitete ir tapo vienu iš raktinių tekstų istorikų visuomenėje. 

Tarp daugelio tezių randame  aforistiškai suformulavo svarbų istoriografijos  tekstų  tyrimo principą, kurį kartodavo klausytojams : „Pirmiausia ištyrinėkit  istoriką, prieš pradėdami tyrinėti jo pateikiamus faktus“ (Саrr 1964: 44). Vaizdžiai paryškindamas mintį, E.Karras aiškino, jog bet koks “pasakojimas  apie praeitį  yra parašytas pagal  jį rašančio žmogaus agendą , tai yra – pagal jo nusistatytą tvarką ir , žinoma,  jo socialiniame kontekste. 

Faktai yra tarsi žuvys ant žuvies pardavėjo prekystalio. Istorikas juos pasirenka, parsineša namo, pagamina pagal savo skonį ir mums pateikia...“  (Ibidem).

Beje, paties E.Karro istoriografiniai veikalai liūdnokai patvirtino jo vaizdingą „istorijos darymo“ ( angl. making  history“) formulę, bet tai  jau kita tema, susijusi su jo utopine ideologija, simpatijomis socializmui, dėl ko jis, berods,  ir tapo autoritetu „Naujosios kairės“  kūrėjams Britanijoje.

Ed. Karro knygos „Kas yra istorija?“ angliško  leidimo (2018) viršelis

Tačiau jo smagiai parašytas  tekstas „Kas yra istorija?“  lieka iki šiolei aktualus. Ne kas kitas, o būtent rašantieji apie praeitį žmonės, įvairių laikų istorikai, sukuria įvairius istoriografinius naratyvus, virstančius nuolatos kartojamais pasakojimais, kurie kartais laikosi žmonių atmintyje dešimtmečiais ir net šimtmečiais, kol savaime nusensta arba naujos kartos žmonių atmetami naujų duomenų šviesoje. 

Prisimenant Valdovų rūmų gidę, negalėčiau stebėtis  jos nuomone. 

Man įdomiau būtų sužinoti, kuo ir kaip  ji pagrįstų savo nuomonę. Įdomu, ar skaitė mano knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. 

Linkęs manyti, kad neskaitė, greičiau pavartė – juk niekas šiais laikais neskaito storų knygų, pageidauja  trijų penkių eilučių informacijos, o čia Bučys pavarė  569 puslapius. 

Kas gi mūsų laikais randa laiko atidžiai įsiskaityti į kolegos studiją?

Deja, taip jau atsitiko, kad pirmiausiai parašiau tikrai netrumpą (565 p.) ir nelengvą (1, 5 kg) knygą, kurios du leidimai jau išpirkti, o trečio likučiai, berods, dar randami knygynuose. 

Užjausdamas Gerbiamą skaitytoją, kai tikrai nelieka laiko stambių knygų skaitymui, toliau šiame straipsnyje patogumo dėlei nurodysiu po konkrečių teiginių  bent kelis plačiau juos argumentuojančius knygos skyrelius, kur galima rasti istoriniais šaltiniais dokumentuotą argumentaciją ( pavyzdžiui: plačiau skaityk puslapyje...). 

Ir nurodau, savo  paties knygą ne iš naivumo, o iš to liūdno reikalo, kad mano knyga yra pirmoji ir iki šiol vienintelė specialiai  ikikrikščioniškos Lietuvos valdovų titulatūrai ištirti  skirta lyginamosios literatūrologijos studija.

Taigi,  jei malonioji gidė būtų paskaičiusi mano knygą bent  iki trečio puslapio, gal liktų man atlaidesnė. 

Ten  paaiškinau, kad knygoje nedėstau jokių savo nuomonių. 

Priešingai – pabrėžiau, kad knygoje  pateikiu tiktai faktografinius duomenis su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio mokslo žmonės  nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. 

Ir dariau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad „mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje“. 

Nuo to sakinio parašymo praėjo geri šešeri metai ir niekas, atrodo, nepradėjo ginčytis su knygoje pateiktais istoriniais šaltiniais. Tačiau ir istorinių Lietuvos karalių ne vienas istorikas nenori viešai pripažinti. Kodėl?

Ogi todėl, kad jam tektų stoti prieš Tradiciją.

Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to? 

Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo kunigaikščiai, ir dar pridės, kad buvo ir didieji kunigaikščiai, kurie valdė visus kitus kunigaikščius. 

Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškino ir tebeaiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino ir tebeaiškina Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Suprantama, kad ir Vilniaus Valdovų rūmų gidė linkusi pritarti ne „pasakoriui Bučiui“, o  savo buvusiems mokytojams ir dėstytojams, ištikimai skelbusiems tradicinį  „vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo“ mitą. 

3.    XVII a. jėzuitų dogma: "Mindaugas- pirmas ir paskutinis lietuvių  karalius“

Verta įsidėmėti,  jog  nuolatos tiražuojama  frazė „Mindaugas- pirmas ir paskutinis lietuvių  karalius“ pirmą kartą buvo išspausdinta  1650 m. Vilniaus jėzuitų Akademijos teologijos daktaro Alberto  Kojalavičius- Vijūko ( 1609-1677) veikale. 

Jo istoriniam veikalui išleisti reikėjo specialaus leidimo ir jis buvo duotas  po atidaus cenzorių skaitymo: „Leidžiu spausdinti Lietuvos istorijos pirmą dalį, tėvo Alberto Kojalavičiaus surašytą ir kelių tos pačios Jėzaus draugijos teologų peržiūrėtą bei aprobuotą“ ( Vijūkas - Kojelavičius 1989: 9-10). 

Dabar galima spėlioti – ar pats autorius, ar jo tekstą aprobavę Jėzaus draugijos teologai – iškėlė į vieno puslapio paraštę tarsi pavadinimą ar tezę vėliau išgarsėjusį ir daugelio Lietuvos istorikų kartotą ir tebekartojamą  sakinį: "Mindaugas- pirmas ir paskutinis lietuvių  karalius“ (Mendogus Primus et ultimus Litvanorum Rex; - Historiae Litvanae 1650: 90).

Neužmiškime, kad jėzuitai buvo atkaklūs, išmintingi ir stebėtinai nuoseklūs Romos katalikų Bažnyčios gynėjai, netgi - karingi gynėjai, jei prisiminsime jų veiklą ir principus įteisinusią 1540 metų  popiežiaus Povilo III bulę „Regimini militantis Ecclesia“ (liet. Karingosios Bažnyčios įstatai). 

Nesileidžiant į detalesnius svarstymus, galima teigti, kad išskirtinė tezė apie „vienintelį Lietuvos karalių“ leidžia įžiūrėti jėzuitų aprobuoto teksto paraštėje įrašytą jiems labai svarbią  nuostatą: negali būti karalių, jeigu jie nėra palaiminti Romos Katalikų Bažnyčios popiežių ar jų įgaliotų katalikų dvasininkų.

Alb. Kojalavičius- Vijūko veikalo Lietuvos istorija pirmos dalies (1650) viršelis

Lietuvos istoriografijoje pastaroji formulė virto dogma, savotiška Šventa Tradicija, kuri įsitvirtino ilgam. 
Jos buvo laikomasi tiek Lenkijos kronikose ir istorikų veikaluose, tiek Lietuvoje ir net pokarinėje lietuvių  emigracijoje – Vakarų Europoje ir JAV. 

Ten pažymint Mindaugo katalikiško karūnavimo jubiliejų 1954 m., įžymusis lietuvių istorikas Z. Ivinskis ( 1908 – 1971) ryžtingai teigė, jog  Mindaugas esąs „pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius [...] žuvo Mindaugas, žlugo ir karaliaus titulas Lietuvai“ ( Ivinskis 1954). 

Kita vertus, įžvalgusis  Z. Ivinskis, atrodo, privengė vadinti kunigaikščiais senovės lietuvių valdovus iki Mindaugo. Neretai jis juos vadino kunigais.

Tarkim, kalbėdamas apie diplomatinių interesų paskatintas vedybas, istorikas, rašė, jog „yra žinoma ir daugiau faktų iš tų ankstybųjų istorinių laikų, rodančių lietuvių kilmingųjų, jų kunigų vedybinius ryšius su slavų kunigaikščiais [...]. 

Net vardais nebeatsekamos lietuvaitės, vyriausiųjų kilmingųjų – kunigų – dukros, būdavo ištekinamos į kaimynus, nes jos ten skaitydavosi pageidaujamos (Ivinskis 1978/1991: 166). 

Pačiam I.Ivinskiui vis dėlto, atrodo, liko  neatsakytas, pasak jo,  vienas iš esminių Lietuvos istorijos klausimų: kokie buvo „Lietuvos valdovų titulai :didieji kunigaikščiai ar karaliai?“ (Ivinskis 1978/1991: 6). 

Svarbu atkreipti dėmesį į vieną paskutiniųjų Z.Ivinskio gyvenimo metų patikslinimą lietuvių „karalių byloje“, kuris buvo pakartotas 1968 m. Čikagoje  išleistame  „Lietuvių enciklopedijos“  XV tome“ .  Čia randame principinį Z.Ivinskio patikslinimą skliausteliuose: „Gaudamas iš popiežiaus teisę, Mindaugas tapo pirmuoju ( ir drauge paskutiniu formaliai karūnuotu) Lietuvos karaliumi“ ( Ivinskis 4968:  :292). 

Pastaba apie pirmąjį ir paskutinį „formaliai karūnuotą“ Lietuvos karalių  Romos popiežiaus palaiminimo kontekste tiesiogiai nurodo Mindaugo tapimą būtent pirmuoju ir paskutiniuoju katalikišku Lietuvos karaliumi, kas visiškai atitinka istorinę realybę. 

Nei prieš Mindaugą, nei po Mindaugo Lietuva daugiau niekados neturėjo katalikiško karaliaus, įteisinto  pagal katalikišką formuliarą,  arba „coronatio ordo“ ceremonialą.  

Tačiau ta pati istorinė realybė, atspindėta vokiečių kronikose, liudija, kad Lietuvoje buvo ne vienas teisėtas karalius, karūnuotas  ne vėlyvuoju katalikišku ceremonialu , o ankstyvesniu -  archajiniu, ikikrikščionišku  ceremonialu, tai yra – pagal „pagonišką paprotį“ ( nach der heiden orden ), kaip liudija „Rimuotoji Livonijos kronika“ ( XIII a.;  Livländische Reimchronik). 

Būtent taip buvo įteisintas Lietuvos karaliaus soste ir pats Mindaugas (  iki jo katalikiško krikšto), ir vėliau , po Mindaugo žūties, jo vyriausias sūnus Vašvilkas Mindaugaitis. 

Tai liudija, beje,  ne kas kita, o konkretūs pačios Romų katalikų Bažnyčios istoriniai dokumentai.

4. Lietuvos valdovo Mindaugo titulai Romos popiežių raštuose ( iki krikšto)

Pirmą kartą Lietuvos vardas popiežių raštuose paminimas, berods, tik 1244 m., kuomet Apaštalų soste jau buvo vienas žymiausių Romos Bažnyčios popiežių Inocentas IV (pontif. 1243 – 1254). 

Būtent šis popiežius pasirūpino katalikišką krikštą priėmusio ( 1251 m. pradžioje) Mindaugo vainikavimu Lietuvos karaliumi (1253 m. rugpjūtyje).

Išliko du Inocento IV laiškai Mindaugui ir dar 12 kitų Inocento IV raštų, kurie yra  ypač  svarbūs šaltiniai nustatant Mindaugo titulatūrą XIII a. popiežių lotyniškoje dokumentikoje.

Inocentas IV (lot. Innocentius IV ; g. apie 1195 – 1254; tikrasis vardas Sinibaldo Fieschi , Lavanjos grafas;popiežius nuo 1243 m. iki mirties). Nežinomo dailininko XVII a. stilizuotas portretas su šeimyniniu grafo herbu.

Nė viename iš Inocento IV tekstų Mindaugas nėra pavadintas kunigaikščiu, tai yra – dux. 

Visur jis vadinamas rex, kitaip sakant karaliumi. 

Svarbu pabrėžti, kad šitaip rašoma dar iki Mindaugo katalikiško krikšto, Popiežiaus laiške Kulmo vyskupui Heidenreichui (1251 m.  liepos 15 d.)  popiežius Inocentas IV dalinasi iš Lietuvos gauta žinia apie Lietuvos karaliaus Mindaugo apsisprendimą priimti krikštą kartu su savo karalystės pavaldiniais pagonimis: „Su didžiu džiugesiu širdyje gavome tikrų žinių apie brangiausiąjį savo sūnų Mindaugą, šviesųjį Lietuvos karalių (...Carissimus in Christo filius noster Mindove Illustris Rex Luthovie“), kad jis, kadais klaidatikystės klystkelyje nepažinęs  visų dalykų Sutvėrėjo, per krikšto sakramentą įsijungė į tikinčiųjų būrį ir dievotai negaišdamas išreiškė norą, kad jam pavaldūs gausūs pagonys būtų pagerbti Kristaus tikėjimo vardu“ (Theiner Augustin. Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum historiam illustrantia. T1, Romae, 1923., p. 50-51). 

Tą pačią dieną išsiustuose dar keturiuose laiškuose, tarp jų -  Saremos ir Kuršo vyskupams, Mindaugas taipogi tituluojamas lotyniškai  rex, kitaip sakant karaliumi.  

1251 m.  liepos 15 d. rašte Kulmo vyskupui lotyniškai skaitome : „...Carissimus in Christo filius noster Mindove Illustris Rex Luthovie“. (Theiner 1923: 50).Kitame ( liepos 17 d.) laiške Kulmo vyskupui skaitome, kad Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gerumas apreiškė savo veidą “…super Carissimum in Christi filum nostrum Mindowin Illustrem Regem (Theiner 1923: 51).(… brangiausiajam Kristuje mūsų sūnui Mindaugui, Šviesiausiajam Lietuvos Karaliui…).

Visi šie laiškai leidžia daryti itin svarbią išvadą:  Lietuvos valstybė, kurią valdė Mindaugas, popiežiaus Inocento IV raštuose įvardinama karalyste dar iki Mindaugo katalikiško karūnavimo, kuris įvyko 1253 metų liepą. 

Tai yra  - tik po dvejų metų nuo katalikiško krikšto priėmimo 1250 pabaigoje ar 1251 metų pradžioje (Gudavičius 1989:180). 

Pavyzdžiui, popiežiaus laiške Mindaugui (1251 m. liepos 17 d.), tai yra – dar iki katalikiško karūnavimo,  rašoma: 

„Nos tuis iustis decideriis que digna favore plenissimo reputemus, affectu benevolo annuentes Regnum Luthavie, ac terras omnes (...) in ius et proprietatem beati Petri sucipimus“. (Theiner 1923: 51). Parašyta aiškiai – Regnum Luthavie, tai yra -  „Lietuvos karalystę  priimame Šv. Petro teisėn ir nuosavybėn“. 

Toliau savo  rašte popiežius Inocentas IV užtikrina Apaštalų Sosto globą Lietuvos karalystei :  „...te in fide sedis apostolice persistentem super prefactis Regno et terris temere impedire seu molestare presumat“ (Theiner 1923: 51).

Deja, Lietuvos istoriografijoje iki šiolei viešpatauja stereotipinė nuostata, esą Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi tiktai 1253 m. po katalikško krikšto ir karūnavimo. 

5. Klaidinantys popiežiaus laiškų vertimai

Klaidinanti istoriografinė nuostata, tapusi, kaip minėta, privaloma Lietuvos  istorikams dogma, vaizdžiai tarus, Šventa Tradicija,  tiek įsigalėjo istoriografijoje, jog ėmė lemti klaidinančius istorinių šaltinių vertimus iš lotynų kalbos į kitas kalbas, tarp jų – į lietuvių kalbą.  

Kol kas istorinių Mindaugo epochos šaltinių mokslinės publikacijos Lietuva nesulaukė. 

Svarbus žingsnis šia kryptimi buvo padarytas, parengiant ir išleidžiant Mindaugo karūnavimo Lietuvos karaliumi 750-ųjų metinių proga tekstų rinkinį „Mindaugo knyga“, kurioje pirmą kartą pagal sumanymą norėta  pateikti lietuvių kalba „visus su Mindaugu ir jo karalyste susijusius Lietuvos istorijos šaltinius“ (Mindaugo knyga 2005: 23). 

Deja, skaitydami „Mindaugo knygoje“ pirmuosius Inocento IV laiškus, rašytus Mindaugo reikalais, susidarome įspūdį, jog popiežius tituluoja Lietuvos valdovą „didžiuoju kunigaikščiu“. 

Minėtame 1251 m. liepos 15 d. laiške Kulmo vyskupui dėl bažnytinės dešimtinės rinkimo Mindaugui priklausančiose žemėse galime perskaityti: „Su didžiu džiugesiu širdyje gavome tikrų žinių apie brangiausiąjį Kristuje savo sūnų Mindaugą, šviesųjį Lietuvos kunigaikštį, kad jis [...]  ir t.t. (Mindaugo knyga 2005: 63).

Tą pačią dieną išsiustuose dar keturiuose minėtuose laiškuose, lietuviškai pateiktuose „Mindaugo knygoje“,  kartojamas tas pats titulas „ didysis kunigaikštis“ arba tiesiog „kunigaikštis“. 

Saremos ir Kuršo vyskupams rašytame rašte lietuviškai skaitome „Mūsų sūnui Mindaugui, Lietuvos kunigaikščiui...“ (p.65). 

Tas pat pakartota rašte Kulmo vyskupui: „...Mindaugui, Lietuvos kunigaikščiui...“(p.65) Antrame tos pačios dienos rašte Kulmo vyskupui lietuviškai skaitome „...brangiausiajam Kristuje mūsų sūnui Mindaugui, Lietuvos kunigaikščiui...“(p.66). 

Dar viename rašte tam pačiam vyskupui : „...brangiausiasis Kristuje mūsų sūnus Mindaugas, šviesusis Lietuvos kunigaikštis...( p.66).

Akivaizdu, kad lotyniški titulai „rex“ ir „regnum“ ( karalius ir karalystė) vertime   į lietuvių kalbą yra neleistinai pakeisti. 

Juose neliko  Lietuvos karalystės nė kvapo,  o jos vietoje atsirado , „Lietuvos kraštas“, cituoju: „Lietuvos kraštą ( priimame Šv.Petro teisėn ir nuosavybėn“ (Mindaugo knyga 2005: 64).  

Tas pats vertimo metodas panaudojamas ir toliau. Lotyniškai popiežius Inocentas IV rašo: „...te in fide sedis apostolice persistentem super prefactis Regno et terris temere impedire seu molestare presumat“ (Theiner 1923: 51). Lietuviškame vertime Regno ( karalyste) vėl dingsta ir atsiranda lietuviškas „kraštas“, cituoju: „Griežtai visiems draudžiame , ligi būsi ištikimas Apaštalų Sostui kliudyti ar trukdyti tau valdyti minėtą kraštą ir žemes „(Mindaugo knyga 2005: 64).

„Mindaugo knygos“ viršelis ( 2005)

Atvirai pasakius, šitokie popiežiaus aktų ir laiškų vertimai prilygsta istorinių šaltinių falsifikacijai, arba, švelniau tarus, lietuvių skaitančiosios visuomenės klaidinimui. 

Būtina pabrėžti, kad klaidinantys vertimai, be abejo, atsirado ne dėl vertėjo kaltės. 

Minėtuose pavyzdžiuose atvirai pasireiškė demagogiška istoriografijos įtaka šaltyniotyroje, kuomet šaltinių tekstai verčiami ne originalo raide ir dvasia, o pagal istorikų-redaktorių pageidavimus.

Deja, „Mindaugo knygoje“  lotyniškas bet kurio dokumento tekstas  nepateikiamas ir lietuviams skaitytojams nėra galimybės čia pat pasitikrinti ir išsiaiškinti, kad vertimas dėl kažkokių neaiškių priežasčių  iškraipo popiežiaus vartojamus terminus. 

Jeigu mums ( istorinių šaltinių leidinyje!) pateikiamas popiežiaus bulės tekstas, mes norime ir turime teisę žinoti, ką ir kokiais žodžiais parašė popiežius. 

Deja, lotyniškų tekste leidinyje nėra, o akademiniai moksliniai leidiniai lotynų kalba eiliniam skaitytojui sunkiai pasiekiami ir vargu ar jis imsis specialiai jų ieškoti senųjų leidinių lentynose ar mokslinėse bibliotekose.

Vertimo sukurtas mitas taip ir liks lietuvių skaitytojų atmintyje, pavirtęs klaidinančiu standartu, esą popiežius nuo pat pradžių Mindaugą vadina „kunigaikščiu“, o ne karaliumi...

Jeigu leidinio sudarytojai įsitikinę, kad popiežius Inocentas IV klydo, tituluodamas minėtuose raštuose Mindaugą karaliumi ( rex), o Lietuvą – karalyste ( regnum), jie galėjo savo įsitikinimus išdėstyti publikacijų komentaruose. 

Gaila,  jie to nepadarė – jiems, matyt,  atrodė, kad jie tiksliau suvokia popiežiaus dėstomus dalykus, ir nutarė patvarkyti popiežiaus vartotus terminus savo pačių nuožiūra.

Nuostabu, kai pagalvoji, kad vis dar turime Lietuvoje istorikų, kurie, kaip sakoma, nori būti šventesni  už Romos popiežių...

Tokie dalykai, deja, dedasi ne tik su popiežiaus Inocento IV laiškų vertimais.

(Bus daugiau)