Vien JAV per pastarąjį šimtmetį buvo 25 milijonai švino aukų, o pasaulyje – keturis kartus daugiau.
Lyg ir nieko naujo. Mokslininkai aiškina, kad dar antikos laikais dėl vos dvidešimt penkerių metų Romos patricijų vidutinės gyvenimo trukmės kalti švininiai vandentiekiai.
Yra ir istorikų, sakančių, jog Romos imperija žlugo dėl švino.
Velnias atnešė Kristoforą
Pirmasis ąžuolinis vandentiekis Maskvos Kremliuje atsirado 1339-1340 metais.
XV amžiuje Piotru Friazinu pervadintas užsienietis Pietro Solari sumūrijo plytinį.
Bet kipšas XVII amžiuje iš Anglijos, kurioje tuo metu buvo sparčiai statomos vandentiekio sistemos, atnešė laikrodžių meistrą ir, dabartine kalba sakant, santechniką, o angliškai „plumber“ (lotyniškai plumbum – švinas) Kristoforą Halovėjų.
Jis carui Michailui Fiodorovičiui pasiūlė „anglišką“ – slėginį vandentiekį švininiais vamzdžiais.
Va, tada ir prasidėjo. Vos šešiolikos metų tapęs caru ir naujos Romanovų dinastijos pradininku Michailas Fiodorovičius ištraukė valstybę iš krizės, bet pats mirė nuo ascito. O jo palikuonių buvo kūno ir proto luošių.
Sūnus Aleksejus Michailovičius kentėjo dėl vangumo ir apatijos, turėjo atminties problemų.
Pirmasis pastarojo palikuonis Aleksejus Aleksejevičius mirė nesulaukęs nė šešiolikos.
1676-1682 metais valdęs, dėl ligos krėsle nešiotas Fiodoras Aleksejevičius mirė dvidešimt vienerių.
Fiziškai ir protu neįgalus caras Ivanas V sunkiai vaikščiojo, mirė dvidešimt devynerių beveik visiškai apakęs, dalinai paralyžiuotas.
Savo dalį nuodo gavo ir Petras I. Vaikystėje jis mėgo maudytis švinu išklotame baseine.
Nors daugiausiai laiko praleisdavo vasarnamyje Kolomenske, kuriame buvo medinis vandentiekis, tačiau, matyt, švinas jį paveikė.
Petras I /lt.wikipedia.org/ nuotr.
Didžiojo Rusijos gaivintojo kojos ir rankos buvo neproporcingai ilgos, pečiai – siauri, galva – maža.
Nors fizinės jėgos turėjęs į valias, dažnai kentėjęs nuo nervinių priepuolių, peršalimo ligų, karščiavimo, skrandžio ir žarnyno sutrikimų, chroniško kolito, imperatorius mirė penkiasdešimt trejų.
Sąmokslų teorijų šalininkai gali manyti, kad dėl to kaltas ne tik švinas, bet ir Anglijos valdovų, žinojusių Antikos mokslininkų numanomą švino poveikį, noras silpninti didžiulius turtus turinčią, į Europos galingųjų klubą besibeldžiančią Rusiją ir išsiuntusią Kristoferį Maskvon.
Juolab kad sąmokslininkai palyginimui gali priminti XVI amžiuje anglų pradėtą Rusijos „įsisavinimo“ vajų bei jų reikalavimą Ivanui Rūsčiajam leisti Rusijoje kurti angliškas gyvenvietes, kuriose galiotų tik anglišką teisė.
Arba karą su Japonija baigti paliaubomis carą įkalbėjusio Grigorijaus Rasputino nužudymo bylą, kurioje, anot istorikų, kyšo Anglijos ausys.
Arba pakartoti Vinstono Čerčilio žodžius „Būtų klaidinga manyti, kad pilietiniame kare Rusijoje mes kovėmės už baltųjų reikalą. Ne, tai baltieji kariavo už mūsų interesus“.
Antroji švino banga
Nuo metalurgijos pradžios sausumoje ir vandenyje, gyvuose organizmuose ėmė kauptis švinas. Taip sako mokslininkas Kleras Patersonas.
Tokios išvados jis priėjo po to, kai, norėdamas nustatyti Žemės amžių, to metalo gamtoje rado daug daugiau negu tikėjosi. Ieškodamas, kur šuo pakastas, jis prakalbo apie antrąją švino bangą, su kuria palyginus, metalurgijos pasekmės buvo tik nedidelis potvynis.
Ir čia nagus prikišo žmogus.
Automobilizmo eros pradžioje silpniems varikliams tiko tuometinis paprasčiausias benzinas.
Bet galingesni ėmė aikštytis: kuro mišinys cilindre užsidegdavo ne nuo žvakės kibirkšties, o nuo didesnio slėgio.
Mažėjo variklio galia, profesionalių vairuotojų kalba sakant, jis „kaldavo“, greitai susidėvėdavo judančios detalės. O pasukus užvedimo rankeną, ji kartais trenkdavo ir sužalodavo ar net užmušdavo žmogų.
Darbo surasti oktaninį skaičių didinantį priedą ėmėsi Tomas Midžlis. Išbandęs daugybę, po penkerių metų, 1921-aisiais jis aptiko tetraetilšviną, puikiai tikusį varikliams, pigų, lengvai pagaminamą. „Kiek mes uždirbsime!
Du šimtus milijonų dolerių, o gal net daugiau!“- sakė jis.
Šiandien tai būtų daugiau ne trys milijardai.
Atradėjas su bendrais pastatė tetraetilšvino gamyklą, tačiau priedą vadino etilu, apie šviną niekas neužsiminė. Jau priedo gamybos pradžioje daug darbininkų apsinuodijo, penki jų mirė.
Automobilių spūstis Los Andžele apie 1930 m. / Nuotrauka iš photos.com/featured/los-angeles-traffic-jam-caused-bettmann.html
Tai buvo pirmosios antrosios švino bangos aukos, o visos skaičiuojamos milijonais. Tarp jų – ir pats Tomas Midžlis. Pelno vardan jis viešai, ramindamas auditoriją, pylė tetraetilšvino sau ant rankų, kvėpavo garais.
Dėl to ir mirė. Susirgęs laiką leido lovoje, susiprojektavo ją svirčių valdomą, susipainiojo virvėse ir užduso.
Na, Tomą Midžlį galima vadinti tik „švininio benzino“ tėvų. O jo gamyba, reklama bei pardavimu užsiėmė ir Diupono (DuPont) korporacija, pasaulyje žinoma ir tuo, jog pelno siekė savo darbuotojų, jų gaminius vartojusių žmonių sveikatos bei gyvybės sąskaita.
Fašistinės Vokietijos koncentracijos stovyklose žudyti žmones naudotos dujos „Ciklon B“ – irgi Diupono korporacijos produktas.
Tad ir jos dėka buvo bei tebėra kitas palikimas. Kaip ir teigia Pasaulio sveikatos organizacija – „minkštėjančios“ smegenys, nes švinas joms labiausiai kenkia. Ypač vaikų.
2022 metų tyrimas parodė, jog 53 procentus JAV gyventojų – apie 170 milijonų - vaikystėje paveikė didelės švino dozės.
Ypač tuos, kurie gimė 1951-1980 metais ir didelę dali laiko praleido iš automobilių variklių plūstančiuose sudegusio tetraetilšvino garuose kelionėse, išmetimo dūmų pripildytuose miestų kvartaluose bei neišvengiamuose kamščiuose.
Gal ir tuo galima aiškinti vis dažniau girdimą manymą, jog pasaulis kraustosi iš proto, nes jį valdo ar bent jau bando valdyti tuo metu gimusieji.
Dar galima prisiminti ir profesoriaus Povilo Gylio cituojamą JAV Arkanzaso valstijos gubernatorę Sara Sanders, sakančią, jog „Amerikoje vyksta kova ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o tarp normaliųjų ir išprotėjusiųjų“.
Akademikė Černigovskaja, savo karjerą pradėjusi psichiatrinėje ligoninėje, sako, kad dabartinis pasaulis jai primena jos pirmosios darbovietės palatą.
Bet savo pranašystėmis pasaulį stebinantis Rusijoje gyvenantis, „berniuku Vanga“ vadinamas paauglys ramina, jog viskas pasikeis, kai į valdžią ateis jaunoji karta.
Tai yra tie, kurie neragavo švino garų.
O kol kas tyrimo autoriai tvirtina, kad T. Midžli benzino priedas bendrai sumažino intelekto koeficientą (IQ) daugiau kaip 800 milijonų punktų.
Didžioji dalis Rytų Europos, Azija, Afrika, Pietų Amerika tokio didelio švino poveikio smegenims išvengė, nors su pavydu žvelgė ir tebežvelgia į, jų manymu, svajonių kraštus Vakaruose.
Pagal statistikos argumentus galima numanyti, jog proto degradavimas tiesiogiai proporcingas asocialiam elgesiui, kurio išraišką galima nustatyti pagal nusikaltimų skaičių.
Nusikaltimų ir švino kiekio kraujyje grafikų panašumai daugiausiai benzino su nuodingu priedu naudojusiose šalyse / Nuotrauka iš https://www.youtube.com/watch?v=Ey9PwnLjnpM
Nusikaltimų valstybėse su išvystytu automobilių transportu aktyvaus tetraetilšvino naudojimo metais buvo dvigubai daugiau nei prieš tai.
O kai nuodingą priedą pakeitė nekenksmingu, nusikaltimų lygis ėmė mažėti, tačiau švino šleifas lieka iki šiol. Be to, tetraetilšviną dar naudoja keliose valstybėse, aviacijos vidaus degimo varikliuose.
Sklando kalbos, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje dirbusių vyrų žmonos net buvo sugarmėjusios į generalinio direktoriaus kabinetą reikalauti paaiškinimo, kodėl jų vyrai tampa klipatomis.
Direktorius tada atseit sakęs, jog vyrai nesilaiko saugos darbe taisyklių, iš talpų vogdami tetraetilšviną, laistosi juo, kvėpuoja garais.
O vietos žurnalistai prisimena ir liūdną baigti: vyras savo garaže išgėrė tetraetilšvino ir mirė.
Klaipėdos krašto gyventojai dar prisimena senuose namuose buvusias švinines santechnikos detales bei vidaus sienas nuo pelėsio saugojančius dažus su švino priedu.
Dar 97 tūkstančius tonų švino kasmet aplinkoje palieka sportinio šaudymo entuziastai, medžiotojai, žvejai, todėl Europos Sąjunga siūlo riboti švino naudojimą lauko šaudmenyse bei žvejybos reikmenyse.
O, regis, T. Midžlio atradimo pagimdyti, ne savo noru tokiais tapę kvailiai lieka. Jie niekada nepripažins tokiais esantys, nes jų pažeistos smegenys to nesuvokia.
Užtat kaip ir kiekvienas kvailys laikosi savo gyvenimo standartų ir juos agresyviai skleidžia, gviešiasi vadovauti, eiti politikon.
Ar tokį apibūdinimą galima skirti ir dabartiniams automobilizmo su „švininiu“ priedu apogėjų patyrusiems Vakarų pasaulio galingiesiems?
Socialinių mokslų (psichologijos) daktaras Vytautas Čepas mano „Taip“.
Ko galima tikėtis iš švinu paveiktų smegenų?
Anot garsaus mokslininko, Nobelio Taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo, „Kvailyje noksta didžiulė biologinė energija.
Jo negraužia nei sąžinė, nei abejonės. Jo savimyla beribė, moralė jam nežinoma. Jis gali padaryti viską, kas tik šaus galvon, ypač jį traukia griovimo, pasaulio pertvarkymo aistra“.
O Karaliaus Saliamono patarlių knygoje užrašyta: „Geriau sutikti lokę, iš kurios atėmė vaikus, negu kvailį su jo kvailystėmis“.
Autorius išreiškia savo asmeninę nuomonę ir atsako už rubrikoje „Nuomonės“ paskelbtus duomenis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą