Pagrindinės Gazos ir Izraelio karo priežastys paprastai priskiriamos arba palestiniečių pusiau eksklevo gyventojų barbariškumui ir archaizmui, arba į sionistinį bantustaną išvarytų palestiniečių desperacijai.
Abu paaiškinimai daugiau ar mažiau klaidingi.
Raštingi ir sveiki
Pradėkime nuo archajiškumo. Jos nėra daug. Gazos ruožo gyventojai nėra pusiau alkani neraštingi valstiečiai.
Tai daugiausia miestiečiai. Karo išvakarėse jų vidutinė gyvenimo trukmė (75,7 metų) buvo pastebimai ilgesnė nei Rusijoje (72,7 metų). Kaimyniniuose Egipte ir Izraelyje šis rodiklis atitinkamai yra 74,7 ir 83,5 metų.
Mokančių skaityti ir rašyti dalis tarp 15 metų ir vyresnių asmenų yra labai didelė - 97,5 proc. O sprendžiant pagal vidutinę išsilavinimo trukmę, vidutinis Gazos ruožo gyventojas intelektualiai yra ne ką prastesnis už vidutinį rusą.
Ir prieš karą jie nemirė badu. Bent jau ten gyvenanti jaunoji karta. Mažamečių vaikų, kurių svoris buvo per mažas, buvo tik 2,1 proc. Tai labai padorus rodiklis - geresnis nei daugelyje pasaulio šalių.
Fantastiškas gimstamumas taip pat liko praeityje. Dabartinis jo lygis (27,2 tūkstančiui gyventojų) išliko labai aukštas, tačiau jau buvo mažesnis nei, pavyzdžiui, keturiose dešimtyse Afrikos šalių.
Populiari prielaida, kad esant tokiai jaunų žmonių gausai (vidutinis amžius Gazos ruože yra 18 metų) masių reakcija į radikalizmo ir agresijos skelbimą turi būti didesnė, yra teisinga.
Tačiau vargu ar tai yra pagrindinė karo priežastis.
Gazos gyventojai apskritai yra neturtingi, bet ne tokie atsilikę.
Egipto, kurį nuo Gazos ruožo skiria betoninė siena, gyventojai vargu ar yra labiau pažengę. Archainė versija kai kuriuos dalykus tam tikrais momentais paaiškina, tačiau kaip visuma ji neveikia.
Sotus Bantustanas
Patikrinkime Izraelio kaltės versiją.
Jei Gazos ruožas ir vykdė, taip sakant, sionistinio bantustano pareigas, tai buvo seniai - 1967-1993 metais. Ir materialine prasme tai buvo klestėjimo metas.
Izraelis okupavo Gazos ruožą, atėmė ketvirtadalį jo teritorijos savo kolonistams, nesuteikė gaziečiams pilietybės ir neleido jiems nuolat įsikurti jo teritorijoje.
Tačiau jie buvo įdarbinami Izraelyje, buvo perkami vietos pramonės gaminiai (pavyzdžiui, drabužiai ir baldai). Materialine prasme viskas klostėsi gerai. Tai buvo sotumo epocha.
Po Oslo susitarimų (1993 m.) atsirado palestiniečių autonomija (Gazos ruožas tuomet buvo jos dalis), o izraeliečiai pradėjo palaipsniui trauktis iš okupuotų teritorijų. Tai reiškė ne tik nepriklausomybę, bet ir kai kurių ekonominių ryšių nutraukimą.
Todėl per pirmuosius trejus dalinės nepriklausomybės metus Gazos ruožo BVP sumažėjo trečdaliu.
Vėliau ryšiai buvo pradėti atkurti, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje gyvenimas, atrodo, gerėjo.
Tačiau 2000 m. prasidėjo Al Aksos intifada (visos Palestinos arabų karas prieš žydus), ir ekonominė nauda atsidūrė antrame plane.
Pirmiausia tai reiškė Izraelio uždarymą darbininkams iš Gazos ruožo. O kiek vėliau, atsakydami į dar daugiau teroristinių išpuolių, izraeliečiai sugriovė Gazos mieste statomą tarptautiniu mastu finansuojamą uostą ir neseniai ten atidarytą Jasiro Arafato tarptautinį oro uostą.
Ryšiai su išoriniu pasauliu buvo nutraukti.
2005 m. Izraelis, pajutęs, kad padėtis atsidūrė aklavietėje, įvykdė vadinamąjį vienašališką pasitraukimą - iš Gazos ruožo evakavo žydų naujakurius ir išvedė karius.
Po to Gazoje įvyko politinė mutacija.
2006 m. "Hamas" laimėjo paskutinius ten vykusius laisvus rinkimus. O 2007 m. jam vadovaujant Gazos ruožas atsiskyrė nuo likusios Palestinos savivaldos dalies, kurioje valdžią turėjo ne toks radikalus kaip "Hamas" judėjimas "Fatah".
Visi "Fatah" funkcionieriai, kurių "Hamas" nespėjo nužudyti, per Izraelį pabėgo į gimtąją Palestiną, ir Gaza virto de facto atskira valstybe, kurios visa apimanti ideologija buvo kova su Izraeliu dėl sunaikinimo.
Nekenčiamas partneris
Išpuoliai prieš Izraelį, raketų ir antžeminės atakos, dabar buvo reguliarūs, tačiau kartu buvo palaikomi tam tikri ekonominiai ryšiai.
Dabartinio karo išvakarėse Izraelis nemokamai tiekė į Gazos ruožą 60-70 proc. ten suvartojamos elektros energijos ir tiekė Gazai normalų geriamąjį vandenį - vietinio vandens kokybė labai prasta.
Izraelis taip pat tiekė maistą, vaistus ir degalus vietos įmonėms.
Didelį nuostolį Gazai padarė draudimas importuoti cementą. Izraeliečiai rėmėsi tuo, kad jis buvo naudojamas įtvirtinimams, bunkeriams ir tuneliams statyti.
Dar labiau buvo apribotas leidimų dirbti Izraelyje galiojimas.
Iki dabartinio karo pradžios tokių darbuotojų skaičius, nors ir augo, nesiekė net 20 000 (4-5 proc. dirbančiųjų Gazos ruože). Tačiau labiausiai apsunkinanti buvo Izraelio vykdoma Gazos ruožo oro erdvės ir vandens sienos kontrolė.
Niekas netrukdo visa tai vadinti blokada, tačiau teisinga atsižvelgti į du dalykus.
Pirma, Izraelis negalėjo uždaryti Gazos sienos su Egiptu, o būtent per šią sieną į Gazą neoficialiai patekdavo nemažai prekių. Taigi ten vis dar buvo gaminamos raketos ir didžiuliais kiekiais, o bunkeriai vis dar buvo statomi, nepriklausomai nuo to, ar Izraeliui tai patiko, ar ne.
Antra, Izraelis jūros, oro ir sausumos skiriamąją liniją kontroliavo jau seniai, dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Oslo susitarimuose kaip laikiną priemonę, kuri turėjo būti įvesta, kol bus pasiektas nuolatinis susitarimas.
Ir iki Al Aksos intifados ši kontrolė niekaip netrukdė vienų prekių importui į Gazą ir kitų eksportui, Jasiro Arafato oro uosto statybai (1998 m.) ir viskam kitam.
Be abejonės, iš pradžių intifada, o paskui "Hamas" iškilimas smarkiai pablogino gyvenimą Gazoje.
Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, 2020 m. BVP vienam gyventojui ten buvo 40 proc. mažesnis nei 2005 m. Tačiau kalbama net ne apie tokius skaičiavimus, kurie Gazos atveju yra gana spekuliatyvūs.
Svarbiau tai, kad šalyje, kurioje vyksta karas (o Gazos ruožas yra šalis, nors ir de facto), gyvenimo pablogėjimas yra norma, o ne išimtis.
Juokinga priekaištauti Izraeliui dėl nepakankamo ekonominio bendradarbiavimo su režimu, kuris su juo kariauja iki mirties. Stebina tai, kad toks bendradarbiavimas tęsėsi dar visai neseniai.
Režimas, kuriam nereikia ekonomikos
Gazos ruožas į šiandieninę katastrofą žengė gana nuosekliai.
Šis žemės gabalas, JT sprendimu (1947 m.) kartu su kitomis teritorijomis skirtas arabų Palestinos valstybei, buvo palyginti retai apgyvendintas. Per Izraelio nepriklausomybės karą ten plūstelėjo arabų pabėgėliai, o 1950 m. Gazos ruože gyveno 250 000 žmonių.
Šiandien trys ketvirtadaliai Gazos ruožo gyventojų priskiriami pabėgėliams. Šis statusas yra paveldimas ir suteikia jiems teisę į lengvatas.
Tikroji pradinių pabėgėlių dalis buvo akivaizdžiai mažesnė. Tačiau jie neabejotinai sudarė daugumą ir suformavo vėlesnį Gazos ruožo veidą.
XX a. šeštajame dešimtmetyje kovotojų grupuotės iš šios teritorijos (Gazos ruožą tuo metu valdė Egiptas) nuolat skverbėsi į Izraelį. Kovingos antiizraelietiškos tradicijos jau tada buvo susiformavusios.
Kitas sistemą formavęs veiksnys buvo UNRWA, JT pagalbos palestiniečių pabėgėliams agentūros, veikla.
Ją daugiausia finansuoja Vakarų šalys, o daugybė jos darbuotojų (tūkstančiai mokytojų, gydytojų ir kitų darbuotojų) įdarbinami vietoje. Būtent UNRWA turtas buvo akivaizdi švietimo ir medicinos sėkmė Gazos ruože.
Tačiau šiame procese ji atleido "Hamas" nuo daugelio nekarinių rūpesčių, iš esmės tapdama jos civiline ranka.
Vakarų rėmėjai jos nekontroliuoja. Švietimas mokyklose pajungtas "Hamas" ideologijai ir vyksta įnirtingo ideologinio pumpavimo atmosferoje.
Trečias svarbus veiksnys yra demografinis sprogimas. Per pastaruosius 70 metų Gazos Ruožo gyventojų skaičius išaugo aštuonis kartus iki 2,1 mln.
Dabar gimstamumas mažėja, tačiau atsirado nauja tauta. Ar dabartinis jos skaičius suderinamas su mažyte teritorija (360 kvadratinių kilometrų) - tai klausimas ekspertams, kurie, mano nuomone, nežino atsakymo.
Ketvirtasis veiksnys yra išorinis "Hamas" karinės mašinos finansavimas.
Pirmiausia Irano.
Tačiau lėšos, gaunamos iš Kataro ir kitų šalių, ne tiesiogiai, taigi netiesiogiai skiriamos tiems patiems tikslams. Todėl "Hamas" režimas turi retą pranašumą.
Jam nereikia vidaus ekonomikos, kad galėtų išsilaikyti. Jo civilinius poreikius apmoka Jungtinės Tautos (o iki šiol ir Izraelis), o karinius poreikius apmoka kovos draugai iš išorės.
Iš to kyla penktasis veiksnys - bet kokia su agresija nesusijusi ekonominė veikla Gazos ruože režimo akyse atrodo tarsi neprivalomas priedas.
Daugiau nei pusė darbo jėgos yra bedarbiai, gaunantys varganą, bet pakankamą pašalpą iš JT ir kitų rėmėjų.
O tie, kurie kur nors dirba (250-300 tūkst.), arba tarnauja "Hamas" ir kitų kovotojų organizacijų daliniuose (vien jų yra apie 50 tūkst.), arba dirba karinėse statybose ir amatininkų karinėje pramonėje, arba teikia "Hamas" mašinai reikalingas paslaugas.
Tų, kurie nepriklauso šiai sistemai, paprasčiausiai yra mažiau. Kai kurie iš jų bėga iš Gazos (apie 10 000 per metus), kai kurie bando išvykti į Izraelį, kai kurie blaškosi tarp vietos ekonomikos likučių.
Svarbu tai, kad režimas gali lengvai apsieiti be jų visų.
Trys preliminarios išvados
"Hamas" režimas neturi nei ideologinių, nei materialinių motyvų taikiam atgimimui. Jis yra gana harmoningas, paremtas septyniasdešimties metų vietos tradicijomis ir gali būti arba sunaikintas, arba išlaikytas toks, koks yra.
Jo negalima perauklėti derinant spaudimą ir nuolaidas.
Visas Gazos ruožas ir jo gyventojai atskirai neturi taikaus gyvenimo patirties. Daugumos jų turimi įgūdžiai skirti ideologinei ir kovinei praktikai, o ne įprastam darbui. Palikti juos likimo valiai ir tikėtis, kad jie kaip nors susitvarkys, yra nerealu.
Todėl vienintelė nekrizinė alternatyva Hamaso režimui yra išorinis administravimas, derinamas su išoriniu finansavimu ir taikomas pakankamai ilgą laiką.
Tačiau kol kas nėra nė vieno, kuris norėtų ir galėtų tai įgyvendinti.
Sergejus Šelinas, "The Moscow Times"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą