Gediminas Jakavonis: Kodėl Fainai Kukliansky neužkliūva Vytautas Landsbergis - Žemkalnis?

Neseniai panašiai buvo atsitikę su atminimo lenta Jonui Noreikai – generolui Vėtrai, kai ji vidury dienos, matant praeiviams, buvo daužoma su kūju. Iki šiol neaišku, ar Ukmergėje žmonės apgins nuo valdžios nemalonės paminklą Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krištaponiui.

Visi šie lietuvių tautos didvyriai, kaip, beje, ir daugelis kitų, užsitraukė žydų bendruomenės, kuriai vadovauja Faina Kukliansky, pyktį dėl dalyvavimo 1941 metų Birželio sukilime arba ryšių su laikinąja Lietuvos vyriausybe.

Kartais man atrodo, kad F. Kukliansky yra „ministras be portfelio“ konservatorės Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje, kai priiminėjamas sprendimas žydams rūpimais klausimais.

Pavyzdžiui, kad jiems turi būti atiduoti mums visiems priklausantys Sporto rūmai Vilniuje arba eilinį kartą dešimtimis milijonų kompensuojami per karą žydų patirti nuostoliai iš Lietuvos valstybės biudžeto.

Esam vienintelė tauta, kuri, vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą, sukilo prieš Raudonąją armiją ir praktiškai pati išvadavo savo teritoriją, paskelbė atkurianti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Reikėjo pastatyti vokiečius prieš faktą, kad atkuriami centriniai ir vietiniai valdžios organai, kol jų kariuomenė dar nepasirodė.

Laikinoji vyriausybė, perimdama valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas, dėkojo vokiečių tautai už Europos kultūros ir civilizacijos išgelbėjimą, paragino padėti vokiečių kariuomenei, nesuabejodama teiginiu, kad atkuriama laisva ir nepriklausoma Lietuva.

Apie tai, kas vyko Lietuvoje okupavus mūsų šalį vokiečiams arba prieš tai – rusams, apie žydų požiūrį į vienus ir kitus, apie lietuvių santykį su visais tais tragiškais metais valstybėje buvusiais kitataučiais, parašyta begalė straipsnių ir knygų. Neturiu teisės kažką smerkti ir teisinti, bet, bandydamas suprasti tą laikotarpį, žinau viena – bandydama išsaugoti savo valstybę, tauta turėjo teisę priešintis.

Nei rusams, nei vokiečiams 1941 metų mūsų Birželio sukilimas, kaip bandymas atstatyti Lietuvos valstybingumą, buvo nereikalingas, todėl K. Škirpos iš Berlyno pastarieji neišleido, o laikinosios Vyriausybės pirmininko pareigos atiteko Juozui Ambrazevičiui. 1941 m. birželio 23 d. rytą Kaune paskelbtos sukilėlių vyriausybės sudėtyje 15 narių, o per visą jos egzistavimo laikotarpį posėdžiuose istorikai suskaičiavo dalyvavus 31 asmenį.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, artėjant frontui prie Lietuvos, bijodami sovietinio teroro, kurį mūsų tauta patyrė pirmosios sovietų okupacijos metu, visi šie žmonės patraukė į Vakarus. Ar galėjo sukilimo prieš Raudonąją armiją organizatoriai, Lietuvos laikinosios vyriausybės, kuri sveikino hitlerininkus, nariai tikėtis malonės iš grįžtančių sovietų, kai visiems automatiškai buvo klijuojamas „buržuazinių nacionalistų“ ir „žydšaudžių“ etiketės?

Iš jų visų, pasitraukusių į Vakarus, Lietuvon 1959 metais iš Australijos grįžo vienintelis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris čia Antano Sniečkaus dėka buvo paskirtas Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kaune vyr. architektu su visomis sovietmečio nomenklatūrininko privilegijomis.

Tai kodėl K. Škirpasu J. Ambrazevičiumi Lietuvon negrįžo, kurie tiek tada sovietmečiu, tiek dabar mūsų valstybei nepriimtini? Jokie gatvių pavadinimai bei atminimo lentos, kuriose yra V. Landsbergis-Žemkalnis nemaišo nei Lietuvos žydų bendruomenei, nei dabartinei valdančiajai daugumai, kurią kaip nori, taip šokdina F. Kukliansky vadovaujama organizacija.

Prisimenu, kaip Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, kuris 1988-ųjų rudenį visą Lietuvą kelioms dienoms prikaustė prie televizorių, organizatoriai negalėjo atsistebėti, iš kur pradžioje tribūnoje atsirado V. Landsbergis-Žemkalnis. Pagal iš anksto ruoštą suvažiavimo scenarijų to nebuvo. Jo sūnus V. Landsbergis dar nebuvo išrinktas nei Sąjūdžio pirmininku, nei juo labiau šalies vadovu, kokiu jį, „apeinant Konstituciją“, užpernai paskelbė anūkas Gabrielius.

Čia norom nenorom pradedi prisiminti laikas nuo laiko viešojoje erdvėje atsirandančias mintis apie tai, kad mūsų valstybę į nepriklausomybę atvedusį Sąjūdį pradžioje kūrė KGB. Buvusiųjų saugumiečių nebūna.

Mintys sukasi ir apie išvogtus ar įslaptintus KGB archyvus, kuriuose, anot „piktų liežuvių“, figūruoja ir mūsų pačio pačio, labiausiai pačio pavardė. Kiti tai neigia, o labiau tą sritį išmanantys svarsto, jog tai greičiau turėtų būti GRU (karinės sovietų žvalgybos) sritis, kai „objektas“ užtikrina ryšį tarp jų vadovybės ir užsienyje esančio asmens.

Ar sužinosim kada nors tiesą šioje istorijoje ne tam, kad kažkam keršytume, o todėl, jog žmonės, nežinantys savo praeities, visada, anot liaudies išminties, lieka vaikais. Atrodo, kad valdantieji, verčiantys mus kiekvieną Vasario 16-ąją žavėtis iš balkono sklindančiais marazmais ir vertinti tai kaip išminties kristalus, daro iš mūsų tautos mankurtus ne blogiau už sovietus. 

Mūsų vaikams Lietuvos istoriją, net tą, kurios amžininkai esame, jau perrašinėja prolenkiški bumblauskai, kaip ką iš mūsų tautos didvyrių vertinti nurodinėja kažkada valdovo Gedimino pasikviesti žydai.

Žydai, kurie mūsų tautą viso pasaulio akyse vadina „žydšaudžiais“, verčia atgailauti mus net negyvenusius tais laikais, kai jų pačių kariai, nepaisydami Jungtinių Tautų reikalavimų, žudo beginklius palestiniečių vaikus ir moteris Gazos ruože.

Jie ten kovoja už savo valstybę – Izraelį, o mums to daryti „vardan tos Lietuvos“ negalima, nes savo šalies nepriklausomybę atkūrinėti pradėjome ant „sumeluotų“ pamatų.

Ar tada reikia stebėtis, kad dabartinei valdžiai labiausiai rūpi ne išsaugoti nykstančią lietuvių tautą, o iš užsienių gaunami pinigai, už kuriuos įsipareigojama užtikrinti visų į Lietuvą plūstančių pabėgėlių „žmogaus teises“.