Gediminas Jakavonis: Lansberginės Lietuvos chunveibinai

Prieš keletą dienų, sulaukiau Lietuvos šviesuolio, lietuvių kalbos mokytojo, rašytojo Benjamino Kondrato skambučio:

–    Gediminai, siunčiu tau savo parašytą „sugrįžus“ (Paskutiniai S. Nėries mėnesiai Kaune). Gal paskelbus ten minimus faktus, pavyks išsaugoti poetės paminklą Vilniuje ir nutraukti tą beprotybę.
Cituoju B. Kondrotą „ELTA įkūrėjas Juozas Eretas prisimena kaip Vokietijoje Rentlingene, susitiko su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). 

Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Vakarienės metu sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas M. Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“

Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturim nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis partizanų rankose“. Paskui dar pridėjo, kad prieš mirtį pas ją buvęs kunigas ir kad ji labai apgailėjo kai kuriuos savo neapgalvotus veiksmus. Tai mane nepaprastai paveikė.

„M. Krupavičiusmini į Vakarus atvykusio partizano J. Lukšos pasakojimą, esą „Salė parvyko iš Rusijos išsiblaiviusi iš raudonojo svaigulio...“

Archyve išlikęs dokumentas: Juozo Lukšos-Daumanto raportas anglų kalba, rašytas mašinėle su grifu „labai slaptai“, o jame gal septynios eilutės apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Metai gal 1947. „Įžymūs poetai Liudas Gira, Salomėja Nėris prieš mirtį buvo įtraukti į pogrindį.

Ji paliko pogrindžiui poezijos knygą, kurioje gailisi savo ankstesnės veiklos. Kaip suprantame J. Lukšos žodžius, kad buvo įtraukta į pogrindį?

Ji duodavo Antanui Miškiniui savo eilėraščių, skirtų partizanų spaudai. Partizanų spaudoje pasirodė S. Nėries „Tolimas sapnas“, matyt ir daugiau eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“. Partizanų spaudai davė ir daugiau niekur neskelbtų ir slapta 1945 metais sukurtų eilėraščių. 

Vienas iš tokių yra eilėraštis „Sugrįžimas“, matyt sukurtas dar Rusijoje arba jau grįžus iki tos dienos, kai ligoninėje pasiūlė jai atvesti kunigą, kad galėtų atlikti išpažintį. Po skaudžių paklydimų Salomėja Nėris grįžo pas Viešpatį, meldžia neatstumti dukros paklydėlės, išgydyti skaudžias žaizdas:

Juk tu žinai, kad laimi tarp žiedų.
Širdy man buvo gera gera,
Bet melas išvogė man daug turtų,
Įpiršęs ir nuodingąjį nektarą.

Jis nunešė kryželį paslapčia,
Man nuo širdies pavogęs.
Joje ir kūdikio karšta malda
Paliko be pastogės.

Gyvenimas atrodo tuštuma,
Lyg tamsi juoda naktis...
Vėl netikėtai palietė mane
Malonės Tavo spindulys.

Dabar grįžau vėl Dieve, pas Tave, 
Tamsioj nakty paklydus.
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane,
Skaudžias žaizdas išgydęs.

1945 metų liepos 7 dieną Salomėja Nėris mirė, bet su jos mirties priežastimi taip pat daug mums nežinomų ir logiškai nepaaiškinamų dalykų. 

Salomėjos Nėries butas buvo enkavedistų apsuptyje, kur jos besikeičiančias nuostatas akylai stebėjo toks revoliucinio judėjimo dalyvis Petras Užkalnis ir rusas čekistas Kapustinas, kurie akylai šnipinėjo poetę. Salomėja įkyrėjo sovietams Lietuvos valdytojams savo prašymais gelbėti iš Sibiro tremties lietuvius ir įtarimais apie poetės bandymus ieškoti ryšių su Lietuvos partizanais.

Bet kokiu atveju Salomėja Nėris į Maskvoje vyksiančią TSRS Aukščiausios Tarybos sesiją, po kurios jai atsirado ir mirtį atnešusios sveikatos problemos, važiuoti labai nenorėjo. 

Nesu medicinos specialistas, bet skaitant B. Kondroto surinktą medžiagą, susidaro įspūdis, kad Salomėja Nėris sovietų buvo nunuodyta. Ir šios išvados nepaneigia nei tai, kad Partija ir vyriausybė surengė iškilmingas laidotuves, kai komunistai stengėsi parodyti, kokios žymios tarybinės poetės netekome...

Už tat kiek tos iškilmingos laidotuvės svarios dabartiniams Vilniaus konservatoriaus mero Valdo Benkunsko vadovaujamiems savivaldybės klerkams ar Vito Karčiausko pirmininkaujančio desovietizacijos komisijos klapčiukams, kurie į Vyčio vardą perkrikštiję S. Nėries vardą turėjusią mokyklą, dabar taikosi griauti jai skirtą paminklą. Legendiniam Lietuvos partizanų vadui J. Lukšai-Daumantui Salomėja Nėris nekliudė, o dabartiniams idėjinio skaidrumo „didvyriams“ užkliūva. 

Bržiečiai pasakoja, kad vietiniams konservatoriams nuolat maišo miesto centre stovintis paminklas poetui Juliui Janoniui. Tik ar šie „išminčiai“ žino, kad jam ištikimybės priesaiką davusi legendinė Lietuvos žvalgybininkė Marcelė Kubiliūtė, po poeto mirties praėjusi okupacijos, tremties taip ir liko netekėjusi.

Vis galvoju, kodėl tokių mūsų šalies ir tautos kūrėjų „raganų medžioklės“, ypač suaktyvėja valdžioje būnant konservatoriams. Reikia žeminant ir šmeižiant kitus, rodyti vienintelį ir nepakartojamą „faktinį“ valstybės vadovą ar naikinant Lietuvos genijus, rodyti visam pasauliui kokių netikėlių tauta mes visi esame?

Kinijoje lankiausi Konfucijaus muziejuje. Vienuolynas, kuriuo vienuoliai nuo Mao revoliucijos metu buvo išžudyti, rankraščiai sudeginti, o pastatas paverstas sandėliu, dabar atstatytas. Jame prekiaujama didžiojo kiniečių mąstytojo knygomis, kas laikoma šios šalies išminties ir kultūriniu paveldu, o apie praėjusius laikus gidai kalbėti nenori.