Verslininkė Jolanta Blažytė: Tarp visų tų BVP bei atlyginimo augimo rodiklių ar net laimės koeficientų niekas nematuoja svarbiausio
(14)Kodėl čia taip? Juk turėtų būti atvirkščiai!
Deja, tarp visų tų BVP bei atlyginimo augimo rodiklių ar net laimės koeficientų niekas nematuoja svarbiausio – tai gyvenimo prasmės rodiklio.
Kažin, kiek yra žmonių, kurie galėtų atsakyti į klausimą „kokia mano gyvenimo prasmė?“
Tiesa, kažkas pakartos tą vestuvių užstalės mantrą: „pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų“.
Tikrai?
O kažin kiek tų medžių sodintojų sėdi prie „čierkelės“ ar prie tablečių plokštelės?
Šioje vietoje vėl atsigręžiu į egzistencinės filosofijos atstovą Viktorą Franklį.
Būtent a.a. Tėvas Stanislovas man kartais sakydavo: „vaikeli, nerandi atsakymų į gyvenimo klausimus?
Tiesiog paskaitinėk V. Franklį.“
Tarp visų tų BVP bei atlyginimo augimo rodiklių ar net laimės koeficientų niekas nematuoja svarbiausio
O V. Franklis savo knygose nuolat primindavo: „dvasine sveikata pasižymi ne tie, kurie ieško laimės, o tie, kurie ieško prasmės“. V. Franklio nuomone, didžiausias negandas žmogaus gyvenimui atneša tuščias beprasmis gyvenimas.
Kad būtų dar aiškiau aprašysiu vieną tokį V. Franklio atrastą reiškinį, kuris vadinasi „sekmadienio neurozė“.
Ji žmogų ištinka tada, kai intensyvi profesinė veikla daro sekmadienio pertrauką, o žmogus tuomet nežino kur save padėti. Jeigu čia pamatysite ir save, vadinasi verta susirūpinti.
„Žmogaus gyvenimo prasmės stoką atskleidžia profesinės veiklos pertrauka – sekmadienis.
Kas nėra matęs žmonių, vargiai pajėgiančių nuslėpti savo neviltį dėl to, kad nedarbo dieną, t.y. sekmadienį, pražiopsojo pasimatymą ar negavo bilieto į teatrą.
„Meilės opiumas“, tampa neprieinamas, savaitgalio šurmulys, turėjęs nustelbti vidinę tuštumą, akimirksniu nutolsta.
Tačiau be jo negali niekaip apsieti tas, kuris tėra tik darbo žmogus.
Sekmadienį, kai apmiršta savaitės darbo tempas, iš karto atsiskleidžia , kokia skurdi prasmės požiūriu yra didmiesčių kasdienybė.
Susidaro įspūdis, kad tas tempas būtinas žmogui, nematančiam gyvenime jokio tikslo, todėl besistengiančiam kuo greičiau skuosti gyvenimo keliu, kad tik nepastebėtų jo netikslingumo.
Tačiau sekmadienį, kai nėra galimybės aktyviai bėgti, žmogus kaktomuša susiduria su savo gyvenimo beprasmybe ir turinio stoka.
Kad išvengtų šio išgyvenimo, žmogus griebiasi bet ko. Lekia į šokių aikštelę, kur griaudi tranki muzika ir nereikia susikaupti „saloniniams pokalbiams, todėl nereikia galvoti.
Sekmadienio neurotikas gali dairytis ir kitos prieglaudos, pavyzdžiui kokių nors futbolo varžybų ir elgtis taip, tarsi nebūtų nieko svarbiau už tai, kas laimės mačią“.
Žodžiu, V. Franklis netiesiogiai siūlo tęstą:
Ar jūs susierzinate tada, jei sekmadienį neįvyksta planuotas pasimatymas?
Jei draugai nepakviečia šašlykų, nors buvo žadėję?
Jei negaunate bilieto į teatrą ar futbolo varžybas?
Jei lietus sugadina iškylą gamtoje?
Jei pas vaikus neatvyksta laukti animatoriai?
Jeigu jūsų atsakymai „taip“, vadinasi sveiki atvykę į „sekmadienio neurotikų klubą“.
O klubas šiuo atveju turi įdomios veiklos: tai ir piktų komentarų rašinėjimas socialiniuose tinkluose, tai patyčių „fiestos“ kitaminčių atžvilgiu, tai ir alkoholis bei „tralialiuškės“, padedančios po kultūringo žmogaus kauke paslėpti nuo beprasmybės daužomą sielą.
Ne veltui sakoma: tuščia vieta nebūna. Ir visas šitas šiuo metu mūsų visuomenėje vyraujantis chaosas bei nekvestionuojamų „teisuolių“ paradai socialiniuose tinkluose yra ne kas kita, o vidinės tuštybės kompensacija, apie kurią taip daug kalbėjo V. Franklis.
Beje, jei būčiau švietimo ministrė, tai tokie dalykai, kaip filosofija ir psichologija mokyklose būtų „must have“ sąraše.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą