Gediminas Vagnorius: „Taip, padariau klaidų". Apie politinį kietakaktiškumą ir lemtingas bendražygių išdavystes

VE.LT

2026-03-13 07:56

Lietuvos politikos padangėje mažai figūrų kelia tiek diskusijų, kiek Gediminas Vagnorius. Buvęs dukart premjeras ir nepriklausomybės signataras šiandien į savo nueitą kelią žvelgia su žemaitiška ramybe, tačiau jo pasakojimai apie politinę virtuvę atskleidžia dramas, kurios ilgą laiką buvo slepiamos po oficialiais pranešimais spaudai.

Tai istorija apie žmogų, kuris nebijojo tapti „ekonominiu chuliganu“, bet galiausiai pats pakliuvo į partinių intrigų pinkles.

„Ekonominis chuliganizmas“: kaip Lietuva pergudravo Maskvą

Vienas įspūdingiausių G. Vagnoriaus pasakojimų nukelia į laikus, kai Lietuva dar buvo rublio zonoje, o Rusija vykdė negailestingą ekonominę blokadą.

Tuometinė Vyriausybė pasiryžo avantiūrai, kurią pats premjeras vadina „ekonominiu chuliganizmu“.

Lietuva nusprendė vienašališkai, nesuderinusi su Maskva, keturis kartus pakelti kainas ir atlyginimus.

Skamba kaip beprotybė?

Iš tiesų tai buvo genialus planas: lietuviška rinka tapo aukštesnės perkamosios galios sala. Žmonės iš kaimyninių respublikų plūdo pirkti prekių, tačiau Lietuva, turėdama savo kainų politiką, faktiškai „nusiurbė“ milijardus rublių, kurie vėliau tapo pamatu nepriklausomos valstybės iždui.

Tai buvo kova be taisyklių, kurioje G. Vagnoriaus kietas charakteris tapo pagrindiniu ginklu prieš Kremliaus spaudimą.

Politinės išdavystės skonis: Landsbergis, Adamkus ir „savų“ smūgiai

Tačiau kietas charakteris, padėjęs kovoti su išorės priešais, tapo kliūtimi vidaus politikoje. 1999-ųjų įvykiai, kai G. Vagnorius pasitraukė iš premjero pareigų, iki šiol gaubiami paslapčių.

Buvęs premjeras atskleidžia, kad jo konfliktas su prezidentu Valdu Adamkumi buvo tik ledkalnio viršūnė. Tikroji drama virė pačių konservatorių viduje.

G. Vagnorius neslepia – po pralaimėtų prezidento rinkimų Vytauto Landsbergio aplinkoje prasidėjo procesai, siekiant suvaldyti ambicingą premjerą.

Jis įvardija, kad tai buvo sistemingas bandymas jį „nugesinti“, pasitelkiant net ir aukščiausius šalies vadovus.

Šiandien signataras atvirai pripažįsta: jo sprendimas tada pasitraukti ir kurti savo partiją buvo didžiausia politinė klaida. Tai buvo akimirka, kai asmeninės ambicijos ir principai nugalėjo politinę strategiją, o bendražygių smūgis į nugarą paliko randus visai karjerai.

Sistemos ydos: partinė monopolija ir „nuperkama“ politika

G. Vagnoriaus kritika dabartinei politinei sistemai yra negailestinga. Jis įžvelgia pavojingą tendenciją – Lietuva tapo uždarų politinių klanų įkaite.

Jo teigimu, teisinė sistema buvo sukonstruota taip, kad naujos, talentingos jėgos praktiškai negali legaliai patekti į politiką.

Uždraudus privatų finansavimą ir palikus tik valstybės dotacijas, senosios partijos užsitikrino monopoliją.

„Mes sukūrėme sistemą, kurioje politika tapo ne idėjų kova, o administracinių resursų perskirstymu,“ – teigia G. Vagnorius.

Jis pastebi, kad dabartiniai lyderiai dažnai bijo prisiimti atsakomybę, slepiasi po kolektyviniais sprendimais ir derinimo procedūromis su Prezidentūra, nors Konstitucija aiškiai sako: už valstybę atsako Vyriausybė ir premjeras.

Mokesčių drama: kodėl konservatoriai tapo „socialistais“?

Būdamas dešiniųjų pažiūrų politiku, G. Vagnorius neslepia nuostabos dėl dabartinės mokesčių politikos. Jis griežtai kritikuoja progresinius mokesčius, vadindamas juos „socialistine kategorija“, kuri naikina valstybės konkurencingumą.

Anot jo, bausti žmones už tai, kad jie uždirba daugiau, yra trumparegiška. Kapitalas neturi tėvynės – jis tiesiog išteka ten, kur yra laukiamas, o Lietuva lieka su išpūstais lūkesčiais ir tuštėjančiu biudžetu.

Vienybės vizija: ar įmanoma konservatorių ir socialdemokratų santuoka?

Intriguojanti ir G. Vagnoriaus siūloma išeitis iš dabartinės politinės aklavietės.

Matydamas didėjančią geopolitinę grėsmę, jis prabyla apie „Vienybės vyriausybę“. Jo nuomone, dvi didžiosios partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – turėtų pamiršti tarpusavio rietenas ir susivienyti bendram tikslui: valstybės gynybai ir ekonominiam proveržiui.

Tokia „didžioji koalicija“ leistų priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus, kurių dabar bijoma dėl rinkėjų balsų.

VE.lt įžvalga: Gediminas Vagnorius išlieka vienu iš nedaugelio politikų, kurie apie valstybės valdymą kalba ne lozungais, o skaičiais ir administracine logika.

Jo istorija – tai pamoka apie tai, kad valstybė kuriama ne tik Kėdainių agurkais ar pasisėdėjimais kavinėse, bet ir brutalia, kietasprende vadyba.

Nors jo metodai ne visada buvo švelnūs, o klaidos kainavo brangiai, G. Vagnoriaus figūra primena: politika be drąsos ir atsakomybės yra tik tuščias triukšmas.