Gintaras Furmanavičius: apie Paulo McCartney nuotrauką ir mūsų besmegenius, važinėjančius su eskortu

(1)

Kai buvau mažas vaikas, man labai patikdavo žiūrėti į traukinius. Mamos giminaičiai gyveno Rėkyvoje, netoli Šiaulių, o už kelių šimtų metrų nuo namo, kuriame apsistodavome, buvo geležinkelio pervaža. Galėdavau ištisas valandas sėdėti pievoje ir laukti atvažiuojančio traukinio.

Ar daug jūsų dar prisimena vaizdą, kai tolumoje pasigirsta garvežio šnopavimas, už medžių pasimato dūmų stulpas ir tik tada atpūškuoja juodas garvežys, traukdamas paskui save eilę vagonų?

Mano vaikystės meilė traukiniams niekur nedingo ir šiandien. Juodi mano vaikystės garvežiai jau daugelį metų lyg paminklai stovi prie kelių geležinkelio stočių, juos pakeitė visai kitokie traukiniai, o aš, turėdamas galimybę visur, net ir iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai stengiuosi keliauti traukiniu.

Būdamas Vilniuje gyvenu prie pat seimo, todėl dažnai ne tik matau, bet ir girdžiu, kada mūsų nemylima valdžia, lydima dviejų ar trijų automobilių su švyturėliais ir garsiniais signalais blaškosi po miestą.

Vieną vakarą varčiau internetinius portalus ir aptikau seną straipsnį su nuotraukomis apie tai, kaip legendinis bitlų įkūrėjas Paulas McCartney vakare važiuoja traukiniu: „Seras Paulas McCartney apstulbino geležinkelio keleivius po to, kai įšoko į traukinį be jokių apsauginių.

Grupės „The Beatles" žvaigždė buvo pastebėtas traukinyje, važiuojančiame iš Londono į Hastingsą ir atrodė gana atsipalaidavęs, nes ilsėjosi mažame pirmos klasės vagone.

Sero Paulo bendrakeleiviai negalėjo patikėti savo akimis, kai jis iš kišenės išsitraukė senovinį „Nokia" mobilųjį telefoną.

Patikrinęs, ar nėra žinučių ir skambučių, pasaulinio garso muzikantas ėmė skaityti laikraštį".

Tai buvo tekstas, publikuotas 2017 metų vasarą internetiniame portale „The Sun".

Kaip tik tuo metu, kai skaičiau tekstą ir žiūrinėjau legendinio muzikanto nuotraukas vagone, vakaro tylą sudraskė iš seimo kažkurią valdžią su švyturėliais ir sirenomis išgabenantys Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnai.

Organizatorių nuotr.

YouTube ekrano nuotr.

Pagalvojau, kad štai Paul McCartney važiuoja vienas traukiniu, o mūsų netirpstantys besmegeniai važinėja su eskortu ir pasidalinau su jumis ta jaukia nuotrauka socialiniuose tinkluose. Be jokios užuominos apie mūsų netirpstančius.

Nuotrauka vien feisbuke sulaukė 2,5 tūkstančio reakcijų, beveik šimto pasidalinimų ir kelių šimtų komentarų.

Jais bei mintimis apie juos aš ir noriu pasidalinti, o tokios ilgos įžangos tikslas yra paaiškinti, kaip kartais gimsta mano tekstai, kuriais dalinuosi su jumis.

Taigi, komentaruose daugelis jūsų nuoširdžiai stebėjosi, kad pasaulinio lygio žvaigždė štai taip paprastai keliauja traukiniu.

Jūsų tarpe buvo net ir tokių, kuriems teko gatvėje sutikti šią mūsų laikų legendą: „Esu jį gyvai mačiusi, išėjusį pasivaikščioti, taip pat Pierce Brosnan, važinėjantį dviračiu.

Abu be jokių palydų."; „Kai gyvenau Londone teko garbė jį sutikti gatvėje. Tai paprastas žmogus. Jokios apsaugos aplink jį nebuvo, jokio pasikėlimo".

Apibendrinti šias nuomones galima tokiais komentarais: „... ir jiems nereikia jokių apsaugų nes nėra nuo ko saugoti, nes nieks jų nepuola"; „Kai nieko blogo nedarai, nenaikini, tai ir bijot neteikia..."

Viena mergina komentare leido patikėti, kad jis, neprarasdamas žmogiškumo vis tik naudojasi turtuoliams prieinamomis privilegijomis: „Na jis ir malūnsparniu skraido į savo rezidenciją ir kai naktimis trukdydavo kaimynus, atsižvelgė į jų laišką ir pakeitė nusileidimo maršrutą".

Netrukus pasipylė įdomybės. „Bet jis masonas ar aš apsirinku?"; „Visas vagonas tik jo, ko jam bijoti.

Apsauginiai vagono tambūruose rūko."; „Išsipirkęs traukinį sau vienas rieda".

Įprasta, kad komentuojantys dažnai žino daugiau už tuos, apie ką rašo.

Kur buvę, kur nebuvę pasirodė sąmokslo teorijų atstovai: „Yra nemažai šaltinių, kad tikrasis James Paul McCartney žuvo autokatastrofoje pačioje bitlų karjeros pradžioje, bet šios grupės projektas buvo labai svarbus todėl jis buvo pakeistas antrininku"; „Šis žmogus yra akivaizdus antrininkas žuvusio pirmininko".

Čia užsimezgė diskusija: „kieno pirmininko?" Atsakymas prajuokino: „pirmininkas yra pirma antrininko".

Buvo ir stipresnių pareiškimų: „Vaikus aukojantis masonas satanistas".

Savo nišą komentaruose rado ir praktiški žmonės: „Žmogus protaujantis! Anglijoj tai puikus susisiekimo būdas!

Būtų taip Lietuvoj, negi iš Alytaus į Vilnių mintum savo mašina? Sėstum į traukinį ir..."; „Ir kas mum iš to?"

Netruko pasirodyti ir visažiniai. Tai ypatinga komentatorių rūšis, kurių profiliuose dažniausiai būna viena nuotrauka be veido, nes kai viską žinai, tai veidas nebūtinas.

Tekstas buvo toks: „Buvot, matėt, ir fotografui laikėt studijos įrangą, fonų laikymo sistemą, reflektorius, derinot apšvietimą..., tada tikit savo akimis arba pezalais po šia nuotrauka".

Negi diskutuosi su viską žinančiu? Juk ne veltui sakoma, kad jis nusitemps tave į savo lygį, o ten tu jau neturi šansų.

Kai kurie jų buvo abejojantys: „Kas ten gali žinot; gal nuotrauka, iš geležinkelio reklamos... Už kurią jis uždirbo 6 iš savo 56mln uždirbtų".

Buvo ir vis dar negalinčių patikėti mano kvailumu: „Gintarai, jūs čia rimtai? Ar savo katinus juokinate?"

Na ne, aš rimtai, o mano katinai į mane žiūri su pagarba ir rimtai vien todėl, kad nuo požiūrio į mane priklauso jų gerovė mūsų namuose.

Labiausiai smagu, kad ir mano, pikto ir sarkastiško žmogaus sekėjų tarpe yra normalių žmonių. Juos visus atstovauja šis komentaras: „Seras James Paul McCartney labai gerai supranta, už ką vadinamas seru".

Galite paklausti, koks šio teksto tikslas tokiu metu, kai liko kelios valandos iki karo (taip sako Lietuvos anūkas) ar sostinės centras užtvindytas traktoriais? Atsakau.

Tai ne apie mano vaikystę ir traukinius. Tai ne apie Paulą McCartney. Ir tai ne apie komentarus.

Rašydamas šį tekstą galvojau apie tai, kaip gera iš atminties išsitraukti vaikystės prisiminimus. Kaip gera turėti tiek daug žmonių, skaitančių ir reaguojančių į mano įrašus.

Kaip gerai, kad mes esame tokie skirtingi ir nebijome to parodyti.

Kaip gerai, kad per penkerius metus mums pavyko suburti grupę žmonių, kurie moka linksmai, rimtai, piktai, liūdnai, sarkastiškai ir vis tiek pagarbiai bei atvirai sakyti, ką galvoja.

Ačiū jums visiems už tai, kad esate kartu, už vienas kito palaikymą sunkiais pseudopandemijos laikais, už galimybę dalintis žiniomis ir gauti jas iš jūsų šiais visuotinio melo ir propagandos laikais.

Kartu mes pažadinome ne vieną dešimtį žmonių ir parodėme, kad tiesa toli gražu ne visada yra tai, ką mums rodo ir sako.

Būtų keista, jei mano tekstas nesibaigtų citata, o šiandien būtų dvigubai keista, jei nepacituočiau man labiausiai patikusio komentaro po Paulo McCartney nuotrauka mano socialiniame tinkle, kuris skamba taip: „... o Jis nenori būti „žmogus futliare", nes patys gražiausi dalykai paprastume, tikrume - visakame, ko nenusipirksi už jokius milijonus..."
 

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder