Gintaras Furmanavičius: Jei Ignas Vėgėlė pateks į antrąjį prezidento rinkimų turą, „atsitiktinumai” pasipils kaip iš gausybės rago

Sąžiningai prisipažinsiu, kad iki pabaigos jų nežiūrėjau, nes buvo taip nuobodu, kad pasidarė gaila laiko.

Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris maloniai nustebino laidos metu, buvo debatų vedėjas Deividas Jurševičius, su jau seniai nebūdingu nacionaliniam transliuotojui objektyvumu stengęsis sudaryti vienodas sąlygas visiems kalbėtojams ir, skirtingai nuo daugelio savo kolegų, nebandęs mums paaiškinti, ką vienas ar kitas debatų dalyvis norėjo pasakyti.

To tikrai negalima pasakyti apie iki gyvo kaulo įgrisusius sisteminės žiniasklaidos trubadūrus. Jau sekančią dieną jie mums nubrėžė aiškią takoskyrą tarp geriečių ir blogiečių.

Štai pavyzdžiui Amerikoje Hadsono institute nušlifuotas propagandos deimantas Marius Laurinavičius mums paaiškino, kad per LRT transliuotieji ne tiek atskleidė kandidatų pozicijas, kiek pirmiausiai parodė labai pavojingą ir prastą Lietuvos visuomenės būklę.

Jis teigė, kad jam „pasidarė visiškai aišku, kad net keturi iš aštuonių kandidatų yra priešo kandidatai”, kas jo nuomone „parodo, kad apie 30 procentų Lietuvos gyventojų yra visiškai neatsparūs priešo įtakai – o tokiu atveju priešiškoms valstybėms pasidaro labai lengva vykdyti hibridines operacijas Lietuvoje.”

Girdite – trečdalis mūsų valstybės gyventojų yra visiškai nepaskiepyti nuo priešo įtakos! Apsidairykite – vienas iš trijų jūsų aplinkoje esančių žmonių yra miegantis Kremliaius, Batkos ar Kinijos agentas.

Pirmuosius pagal Vyriausios rinkimų komisijos nustatytas taisykles suorganizuotus kandidatų į prezidentus debatus aptariantys taip vadinami „politikos analitikai” vieningai sako, kad juose trūko konkrečių idėjų ir diskusijos apie jų įgyvendinimą. Vertindami atskirus kandidatus, jie juos raudona linija atskiria į dvi grupes.

Pirmojoje, toje teisingoje, yra Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė, Dainius Žalimas ir politikos naujokas Giedrimas Jeglinskas.

Jie yra modernūs, provakarietiški, žengiantys koja į koją su progresyvumu ir modernumu.

Šį pliusų sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Dar jie pastebėjo dabartinio prezidento Gitano Nausėdos „puikų ir išsamų pasirengimą debatams ir energingumą jų metu”, ko aš tikrai nepastebėjau.

Na nebent puikiu pasirengimu galima vadinti per tiek laiko jau mintinai išmoktas mantras apie galutinę Ukrainos pergalę, kurios kriterijų mums iki šiol niekas taip ir nepaaiškino.

Taip pat teisingieji politologai švelniai ir labai politkorektiškai atkreipė dėmesį į per mažą premjerės Ingridos Šimonytės įsitraukimą į rinkimų kampaniją.

Tą nesunku paaiškinti – įtraukiai traukis kiek nori, vistiek tavo talibanas net ir krentant akmenims iš dangaus ar švilpiant raketoms virš galvų savo 13-15 procentų konservatoriškų balsų kad ir keliais šliauždami pristatys iki balsadėžių.

Kitoje raudonojo brūkšnio pusėje politologais save vadinantys propagandos amato virtuozai mato likusį ketvertuką: Andrių Mazuronį, Remigijų Žemaitaitį, Igną Vėgėlę ir anot jų Kremliaus žinutes įgarsinantį Eduardą Vaitkų.

Kad visiems būtų iki galo aišku, staiga ir visai atsitiktinai prieš rinkimus LRT portalo „nepriklausomu” nominuotas mano jau minėtas Amerikoje apdirbtas Marius Laurinavičius sutiko, kad kandidatų pozicijos skyrėsi nežymiai, tačiau ir juos jis suskirstė į dvi grupes: „Turėtume kalbėti apie geopolitinį civilizacijų konfliktą tarp Vakarų ir pasaulinio diktatūrų aljanso.

Debatuose labai aiškiai išryškėjo, kad šiuose prezidento rinkimuose turim keturis vakarietiškus, Vakarų, kartu ir Lietuvos kandidatus ir keturis to diktatūrų aljanso kandidatus“.

Toliau aiškindamas mums, iš kurios pusės klastingai sėlina didysis blogis, Marius Laurinavičius žodžių į vatą nevyniojo: „Keturi kandidatai – Andrius Mazuronis, Eduardas Vaitkus, Ignas Vėgėlė ir Remigijus Žemaitaitis – dėstė antivakarietišką politiką.”

Kita politologė – Dovilė Jakniūnaitė, atstovaujanti vietinį propagandos fabrikėlį VU TSPMI, išskyrė Eduardo Vaitkaus poziciją: „Jis yra visiškai kitoks, kad ir labai toks paraštėse, jis mums jau atpažįstamai kalba apie tokią taiką, kuri yra labai prorusiška, Rusiją palaikanti pozicija“.

Tikriausiai ne man vienam atradimu tapo terminas „prorusiška taika.” Ar tai reiškia, kad karas, kuriame žūva vyrai, yra provakarietiškas ir proukrainietiškas?

Diskusijoje Rytų Europos studijų centre sau būdinga abrakadabra apie taiką pasisakė ir pati Ingrida Šimonytė: „Dabar turbūt pagrindinis Kremliaus naratyvas yra labai ciniškas, gudrus ir manipuliatyvus, jis yra apie tai, kad mes esame už taiką.

Kadangi natūrali žmogaus būsena yra, kad jis yra už taiką, nes kas gali būti už karą, jei yra sveiko proto?

Niekas.

Tai žmogus yra už taiką ir tada atrodo, kad jis kažką sako, kas kažkaip su tavimi koreliuoja, nors jis kalba ne apie taiką, o tai, kas niekada į taiką neatveda“.

Dar vienas Eduardo Vaitkaus teiginys, sukėlęs masinę debatų dalyvių isteriją, skambėjo taip: „Jeigu mes Lietuvos teritorijoje turime moteriškę – S.Cichanouskają – kuri atstovauja mūsų valdžios koridoriuose Baltarusijai, tai mes tiesiogiai kišamės į kitos šalies vidaus reikalus.

Kai iš tos auditorijos kyla garsai, kad reikia ginklu nuversti valdžią Minske, mes suteikiame pretekstą Minsko valdžiai sakyti, jog jie nesijaučia saugūs dėl padėties Lietuvoje“.

Nesu pono Vaitkaus gerbėjas ir su daugeliu jo teiginių nesutinku, tačiau šis jo pasisakymas yra šūvis į dešimtuką.

Labai įdomią mintį, kuri jam gimė po tų pačių debatų visai atsitiktinai ištransliavo visiems puikiai žinomas Rimvydas Valatka: „Nausėda penkerius metus įrodinėjo, kad visuotiniuose rinkimuose buvo išrinktas atsitiktinis, valstybės darbui netinkamas pilietis ir kad tai gali pasikartoti.

Tai ar ne geriau būtų prezidentas, renkamas Seimo?

Toks lengviau rastų Konstitucijoje apibrėžtą savo vietą, nešokinėtų kaip gaidys prieš visus, kurie suabejoja jo teise būti aukščiau kitų piliečių ir Konstitucijos. Narcizas ir tinginys net lietuviškame parlamente vargiai praeitų.”

Mintis visiškai nauja, bet neabejoju, kad ji patiktų bet kuriems valdžioje įsitaisiusiems politikams ir jų partijoms. Įsivaizduokite dabartinę valdančiąją daugumą ir prezidentūroje jaukiai įtupdytą Matuką Maldeikį?

Kodėl nekalbu apie mano favoritą šiuose rinkimuose Igną Vėgėlę? Apie jį ir taip kalba visi, kas netingi.

Kai nesuveikė tradiciniai ir daugybę kartų išbandyti purvo kibirai, į darbą buvo mesta sunkioji ginkluotė: šią savaitę du iškilūs sekliai ir kovotojai prieš viską, kas ne konservatoriai, paskelbė neįtikėtinai netikėto tyrimo rezultatus.

Andrius „skaidrinam” Tapinas ir Šarūnas „grąžink apdovanojimą” Černiauskas (Iš buvusio 15min.lt tyrimų skyriaus vadovo valstybės apdovanojimas buvo atimtas 2019 metų gegužės 16 dieną, paaiškėjus, kad jis dirbdamas žurnalistu rengė analizes apie viešus asmenis ir verslo įmones ryšių su visuomene agentūrai „VIP Viešosios informacijos partneriai“) po ilgų ir sekinančių paieškų atrado, kad kandidato į prezidentus Igno Vėgėlės šeimos verslas rodo galimo sankcijų apėjimo požymius.

„Tyrėjai” nustatė, kad šeimos valdoma bendrovė savo gaminamą produkciją eksportavo dviem Kirgizijos įmonėms, kurių pėdsakus žurnalistai – pėdsekiai aptiko Baltarusijoje.

Juk tai, kad šis tyrimas pasirodė būtent dabar, likus dviems savaitėms iki prezidento rinkimų, yra grynas atsitiktinumas!

Kaip ir Seime abejotinos vertės literatūros kūrinio pagrindu sukurta komisija, kurios tikslas yra sutrumpinti pavadėlį, kuriuo valdantieji reguliuoja dabartinio prezidento laisvės laipsnius.

Mes gyvename konservatorių kuriamų atsitiktinumų pasaulyje.

„Atsitiktinumo juk nėra.

Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės”, – sakė Frydrichas Šileris.

Atidžiai stebėkite aplinką.

Jei Ignas Vėgėlė pateks į antrąjį prezidento rinkimų turą, „atsitiktinumai” pasipils kaip iš gausybės rago.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.