Gintaras Furmanavičius: Galima tik ironiškai užjausti į Seimą Laisvės partijos vardu patekusį nesusipratimą

Taip, klausa manęs neapgavo: „Seimas pateikimo stadijoje nepritarė Vyriausybės projektui, kuriuo siūloma išbraukti įstatymo nuostatą, kad informacija apie LGBTQI žmonių santuokas daro neigiamą poveikį nepilnamečiams. 

Už balsavo 50 Seimo narių, prieš buvo 56, o 19 susilaikė. Parlamentarai taip pat nepritarė, kad projektas būtų grąžintas iniciatoriui tobulinti".

Tai gal ir ne pirma, bet tikrai viena iš labai nedaugelio pozityvių naujienų, šios kadencijos Seimo ištransliuota visuomenei.

Galima tik ironiškai užjausti į Seimą Laisvės partijos vardu patekusį nesusipratimą.

Kadencija jau persirito į paskutinį ketvirtį, o nieko gero, naudingo ar bent planuoto, išskyrus užsienietiškų raidžių įskiepijimą lietuviškon abėcėlėn bei palakstymą po miestą 2020 metų vasarą su juodaodžių vyriškų lytinių organų muliažais šitam politiniam nesusipratimui per trejus kadencijos metus nuveikti taip ir nepavyko.

Nors jų programa iš tiesų ir buvo pastatyta ant dviejų kolonų, kurios galbūt svarbios sostinės elitui, bet tikrai ne visai Lietuvai: tai narkotinių medžiagų dekriminalizavimas ir vienalyčių santuokų legalizavimas, tuo pačiu atveriant kelius homoseksualioms poroms įsivaikinti kūdikius.

Po nelaime visai Lietuvai pasibaigusių 2020 metų Seimo rinkimų, Laisvės partija žadėjo per 100 dienų dekriminalizuoti psichoaktyvių medžiagų turėjimą, tačiau šis pažadas, kaip ir daugelis kitų, dosniai dalintų prieš rinkimus virto mano mažaja katyte Šnipštu - Seime jų nuolat brukamos įstatymo pataisos neturėjo ir neturės pakankamo palaikymo.

Labai juokingai atrodo Morganos Danielės, besislepiančios po Dalios Kulikauskaitės literatūriniu pseudonimu kliedesiai, kad šioje kadencijoje jau nepavyks priimti sprendimų dėl narkotikų, tačiau „politikė" po eilinės nesėkmės su naujomis pataisomis į Seimą pažadėjo grįžti ateityje.

Įdomu, kada gi ateis ta ateitis, jei likus mažiau nei metams iki Seimo rinkimų nesusipratimas vardu Laisvės partija sulaukia vos kiek daugiau, nei 2 procentų rinkėjų palankumo, kas yra dvigubai mažiau, nei minimali norma, siekiant pakliūti prie išsvajotojo lovio.

Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, kad šis nesusipratimas negrįžtamai dings iš Lietuvos politinės padangės kartu su savo armonaitėm, morganom ir raskevičiais.

Gegužės mėnesį po pateikimo buvo pritarta taip vadinamam Partnerystės įstatymo svarstymui Seime. Tam, kad jis įsigaliotų, Seimas turės balsuoti dar kartą.

Akivaizdu, kad vis labiau artėjant rinkimams, tikimybė jį priimti sparčiai mažėja.

Laisvos visuomenės instituto užsakymu metų pradžioje atlikto Lietuvos gyventojų tyrimo rezultatai patvirtino negatyvią visuomenės poziciją lyčiai neutralios Civilinės sąjungos įstatymo projekto atžvilgiu: fiksuojama auganti nepritarimo ir mažėjanti pritarimo jam tendencija: nuo 2022 metų birželio iki 2023 metų vasario nepalankus minėto projekto vertinimas ūgtelėjo nuo 68,2 proc. iki 72 proc.

Ryškiausiai augo visiškas nepritarimas (nuo 54 proc. iki 57 proc.), kiek mažiau - nepritarimas (nuo 14,2 proc. iki 15,0 proc.).

Paraleliai mažėjo visiškai pritariančių (nuo 6,4 proc. 2022 metų birželį iki 6,0 proc. 2023 metų vasarį), greičiau pritariančių (atitinkamai nuo 13,8 proc. iki 12 proc.) ir neturinčių nuomonės (nuo 11,7 proc. iki 10 proc.).

Šią savaitę Laisvės partijos Seime patirtas eilinis fiasko tik patvirtina, kad seimūnai negali vienašališkai laikytis politiniame Seimo turguje partijų pasiektų susitarimų ir po susitikimų su rinkėjais supranta, kad palaikydami šiuos įstatymus pasirašytų sau mirties nuosprendį artėjančiuose rinkimuose.

Kaip žinome, šiame įstatyme Vyriausybė siūlė naikinti įstatymo nuostatas, draudžiančias nepilnamečiams skleisti informaciją, „kuria niekinamos šeimos vertybės" ir skatinama LGBTIQ šeimos samprata.

Įstatymo keitimo oponentai teigė, kad dabar jame įtvirtinta nuostata, kurią ir siekta pašalinti, draudžia niekinti šeimos vertybes ir skatinti LGBTIQ šeimos sampratą, tačiau nedraudžia apie tai informuoti, todėl jos keisti ir nereikėjo.

Reakcijų iš nepriimtų įstatymo pataisų iniciatorių ilgai laukti nereikėjo. Jie nenurimo.

Štai jau kitą dieną teisingumo bakalaurė Ewelyna Dobrowolska pareiškė, kad „šiuo metu yra analizuojama, kokios yra galimybės spręsti šitą klausimą".

Juk niekas nedrįs paneigti, kad šiuo metu, vykstant karui Ukrainoje ir vis augant įtampai Artimuosiuose Rytuose, tai yra prioritetinis klausimas Lietuvos vidaus politikoje.

Tiesa, Ewelyna nežinojo, kaip tai bus padaryta, bet kad ji nenurims, tai faktas.

Jaunesniuosius koalicijos brolius, seseris ir kitas žmogas užjautė ir Lietuvos anūkas numeris 1. Tiesa, jo pareiškimas labiau priminė pasityčiojimą iš jaunėlių: „Aš suprantu ir svarbus klausimas koalicijos partneriams, apmaudus balsavimas man asmeniškai vakarykštis".

O aš tik leisiu sau priminti svarbiausiam valstybės anūkui, kad „prieš" balsavo 5, o susilaikė net 13 jo paveldėtos partijos narių.

Šioje vietoje verta paminėti, kad „už" balsavo ir 4 didieji konservatorių draugai socialdemokratai: Linas Jonauskas, Orinta Leiputė, Gintautas Paluckas ir Algirdas Sysas.

Ne paslaptis, kad jautriausiai į tokią džiugią Lietuvai naujieną sureagavo profesionaliu gėjumi prisistatantis ir trečią valandą ryto su rinkėjais gėjų klube susitikinėjantis seimūnas Vytautas Tomas.

Jo apmaudui nebuvo ribų: „Šiandien Seimas įstatymu įvedė cenzūrą. Seimo nariai pasakė, kad jiems reikalingas teisinis įrankis, siekiant cenzūruoti mūsų viešąją informaciją viešojoje erdvėje apie LGBT asmenis.

Tai reiškia, kad apie šiuos žmones negalima kalbėti, jie yra stumiami į teisės ir viešosios diskusijos užribį".

Išgirdus šią širdį veriančią raudą, man kilo du klausimai. Pirmasis: kaip gali būti cenzūra įvesta įstatymu, kurio liko nepakeista nei viena raidė?

Antrasis: tai kiek gi po velnių yra raidžių tame įmantriame šio elitinio visuomenės sluoksnio pavadinime?

Seimas svarsto įstatymą dėl LGBTQI, Tomas Vytautas mini LGBT.

Tuomet dar vienas, jau trečiasis klausimas: ar Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas kovoja tik už LGBT, o Q ir I paliktos likimo valiai?

Temstant nuliūdęs ir vienišas komiteto pirmininkas protesto prieš Lietuvoje vis dar pasitaikančią neteisybę surengė meninį performansą, kurio metu iš anksto pasiruošęs ir laikydamasis visų priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų, sudegino tris savo stalines knygas, savo svarba asmenybės vystymesi prilygstančias premjerą mums užauginusiems „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiams": ugnyje supleškėjo „Kuprotas kalnas", „Homoseksualumo prigimties istorija" ir „Vadink mane savo vardu".

Tuo šią linksmą istoriją būtų galima ir baigti. Tik aš visada mėgstu pabaigoje pacituoti protingesnius už save: „Ten, kur deginamos knygos, vėliau bus deginami žmonės".

Tai tolimais 1820 metais pasakė Heinrichas Heinė, vokiečių poetas ir rašytojas, lyg nuspėdamas nacių elgesį po daugiau, nei šimto metų savo gimtojoje Vokietijoje.

Nevalia pamiršti, kad istorija turi keistą savybę kartotis...

Lietuvos Respublikos Konstitucija, 25 straipsnis

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.