Ponas Sergejus parašė tokio turinio žinelę: „Šįryt vos širdies smūgio negavau: išeinu, kaip įprasta, su puodeliu kavos rankose į balkoną, o po juo - kažkokie ginklų aparatai, zuja žmonės, apsirėdę kamufliažais, šalmai ant galvų.
O per megafoną skamba nieko gera nežadantis balsas: “Žmonės pastate! Su jumis kalba Lietuvos specialiosios pajėgos. Pastatas apsuptas, pasipriešinimas nereikalingas! Mesk ginklus ir eik vienas. Priešingu atveju bus panaudota jėga. Ateikite ir mes garantuojame jūsų saugumą!"
Žandikaulis atvipo iki žemės, kojos pradėjo tirtėti, iš drebančių rankų iškritęs puodelis šukes paskleidė po visą balkoną. O megafonas ragino mesti ginklus ir nesipriešinti.
Pastebėjęs, kad specialiosios pajėgos elgiasi kažkaip neadekvačiai - rūko, kalbasi tarpusavyje, juokiasi, kažkiek apsiraminau - tikriausiai pratybos. Susišlavęs šukes, ėjau iš naujo virti kavos", - išklostė p. Sergejus.
Skaitant nė kiek neėmė juokas, nes panašiomis aplinkybėmis vos to smūgio negavau ir aš. Be feisbuko, be radijo, be teliko atostogavau Smiltynėje. Iš kito kranto ėmė žviegti sirenos. Atlekia persigandusi šeimininkė - kas vyksta? Atlekia dar keli žmonės to paties klaust. Kad aš žinočiau... Bandau prisiskambinti į biurą.
Bergždžiai. Kai jau sirenos buvo apsispakainusios, gavau žinutę - vyks sirenų patikrinimas. Apie infarktus visai nepagalvota. Taip ir būsim visai atbukinti, jeigu tos sirenos, pratybos taps nebe imitacija - galbūt ir rimtesnių dalykų pasitaikyti gali.
Sykiu prisiminiau ir prieš kelerius metus virš Klaipėdos praskuodusius naikintuvus, sukėlusius garsus, panašius į sprogimus. Pirma mintis - karas... Puolu į įvairius portalus, įsijungiu radiją, televizorių. Šoka, dainuoja, kalba apie sveiką mitybą, gurmaniškų valgių receptus beria...
Kas vyksta - nė žodžio. Net bėgančios eilutės. Gal po valandos viename portale aptinku žinutę - NATO lėktuvai vykdė misiją ir nuo Baltijos jūros praskrido per žemai... Paskui buvo ir atsiprašinėjimų „dėl sukeltų nepatogumų“.
Lietuvoje prikurta visokių civilinių saugų štabų, pristeigta koordinacinių tarybų, komitetų. O tos koordinacijos, pradedant e. sveikata, baigiant paprasčiausiais buitiniais dalykais, kaip ir nėra. Nors į technologijas kemšami milijonai.
Bandžiau juoktis, kai prieš kelerius metus nubidzenau pas šeimos gydytoją. Ji pareikalavo išrašo iš ligoninės. Popierinio ligoninėje prašiau ir aš. Paaiškino - viskas internete. „Tai kad mes su ligoninėm net nesujungti“, - paaiškino šeimos gydytoja.
Žodžiu, skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas... Be jokių koordinacijų, bet užtat - su akcijomis ir atrakcijomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą