Išgelbėtojas ar užkariautojas? Kodėl 1939-aisiais Klaipėda Adolfą Hitlerį pasitiko su džiaugsmu
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, vaizdai, kuriuose tūkstančiai klaipėdiečių džiūgaudami sveikina vieną didžiausių žmonijos nusikaltėlių, atrodo kraupiai.
Tačiau istorikas Norbertas Černiauskas pabrėžia: šis džiaugsmas nebuvo vien surežisuotas spektaklis. Tai buvo sudėtingas tapatybės, ekonominių skirtumų ir nesėkmingos integracijos politikos rezultatas.
Kultūrinis lūžis: kas tie „klaipėdiškiai“?
Norint suprasti 1939 m. nuotaikas, būtina pažvelgti į 1925 m. gyventojų surašymo duomenis.
Jie atskleidžia unikalią regiono mozaiką: apie 40 proc. gyventojų save laikė vokiečiais, 25 proc. – lietuviais, o likę 25 proc. pasirinko specifinę kategoriją – jie vadino save tiesiog „klaipėdiškiais“ (Memellanders).
Šie žmonės buvo dvikalbiai, protestantiškos kultūros puoselėtojai, kurie nelaikė savęs nei šimtaprocentiniais lietuviais, nei vokiečiais.
Lietuvos vyriausybė Kaune, deja, nesuvokė šio regiono kultūrinio išskirtinumo.
Vietoj subtilios integracijos buvo pasirinkta primityvi „atlietuvinimo“ politika.
Valdininkai iš „Didžiosios Lietuvos“ žiūrėjo į klaipėdiškius kaip į „suvokietėjusius brolius“, kuriuos reikia grąžinti į tikrąjį kelią. Toks požiūris ne suartino, o atgrasė vietinius, stumdamas juos Berlyno įtakos zonos link.
Administracinės klaidos: kalba ir svetimi valdininkai
Lietuvos administravimo nesėkmės Klaipėdos krašte reiškėsi keliomis kryptimis. Viena didžiausių klaidų buvo bandymas prievarta įtvirtinti lietuvių kalbą ten, kur šimtmečiais dominavo vokiečių ar vietinė tarmė.
Ketvirtajame dešimtmetyje pasiekta absurdo riba: vaikų tėvų kilmė ir mokymo kalba mokyklose pradėta nustatinėti pagal pavardes.
Jei biurokratui pavardė pasirodydavo lietuviška, jis nurodydavo mokyti vaiką lietuviškai, neatsižvelgdamas į šeimos valią ar realiai vartojamą kalbą.
Be to, svarbiausius postus krašte užėmė ne vietiniai specialistai, o iš Kauno atvykę lietuviai.
Vietos gyventojai, net ir tie, kurie buvo lojalūs Lietuvos valstybei, jautėsi ignoruojami ir stumiami iš viešojo gyvenimo.
Tai kūrė „okupuoto krašto“ atmosferą, kurioje Vokietija pradėjo atrodyti kaip tvarkos ir pagarbos jų tapatybei garantas.
„Lietuviškoji Amerika“ ir socialinė trintis
Klaipėda tarpukariu buvo moderniausias Lietuvos miestas, dažnai vadintas „lietuviškąja Amerika“.
Pragyvenimo lygis čia buvo gerokai aukštesnis nei likusioje šalies dalyje, algos – didesnės, o infrastruktūra (vandentiekis, grįstos gatvės, elektra) stebino iš kaimiškos Lietuvos atvykusius lietuvius.
Tačiau ekonominis klestėjimas tapo dar vienu nesantaikos obuoliu.
Lietuvos valdžia skatino darbininkų imigraciją iš likusios šalies dalies į Klaipėdą, tikėdamasi taip „sulietuvinti“ kraštą.
Tai sukėlė socialinį spaudimą: atsiradus pigesnei darbo jėgai, darbdaviai ėmė mažinti atlyginimus.
Senieji krašto gyventojai dėl savo ekonominės padėties blogėjimo pradėjo kaltinti atvykėlius iš „Didžiosios Lietuvos“, o tai buvo puiki dirva nacių propagandai.
Laisvės sala, tapusi nacizmo židiniu
Paradoksalu, tačiau Klaipėdos kraštas tarpukariu buvo tam tikra laisvės sala.
Čia veikė demokratinė savivalda (Seimelis), egzistavo civilinė metrikacija, kurios nebuvo likusioje Lietuvoje po 1926 m. perversmo. Tačiau būtent ši demokratija leido laisvai veikti provokiškoms ir vėliau nacistinėms organizacijoms.
Nuo 1933 m., A. Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje, nacizmo siaubas persimetė ir į Klaipėdą.
Naciai pirmiausia taikėsi ne į žydus, kurių krašte buvo vos keli procentai, o į lietuvius, kuriuos laikė „užgrobėjais“.
Langų daužymas, lietuviškų užrašų draskymas ir fiziniai išpuoliai tapo kasdienybe.
Lietuvos saugumo struktūros bandė su tuo kovoti (garsusis Neumanno-Sasso procesas), tačiau be stiprios politinės valios ir tarptautinio palaikymo sustabdyti nacių įtakos buvo neįmanoma.
1939 m. kovo 23-oji: teatro pabaiga
Kai 1939 m. kovo mėnesį Lietuva gavo Vokietijos ultimatumą, ji neturėjo kitos išeities, kaip tik jį priimti.
Hitlerio atvykimas į Klaipėdą buvo triumfo žygis.
Daugeliui vokiečių ir klaipėdiškių tai reiškė „grįžimą į tėvynę“ (Heim ins Reich) ir išsivadavimą iš, jų nuomone, svetimos ir mažiau kultūringos Lietuvos valdžios.
A. Hitleris savo kalbą pasakė iš Klaipėdos dramos teatro balkono, stovėdamas priešais minią, kuri jį priėmė kaip mesiją.
Tačiau šis džiaugsmas truko neilgai.
Jau po kelių mėnesių prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, į frontus buvo pradėti šaukti tie patys džiūgavę klaipėdiškiai, o 1945 m. sausį unikali, šimtmečius puoselėta krašto tapatybė buvo galutinai nušluota Raudonosios armijos šturmo.
Pamokos ir paveldas
Nors integracija politine prasme nepavyko, per tuos 15 metų Lietuva spėjo padaryti vieną esminį lūžį – ji atsigręžė į jūrą.
Klaipėdos uostas tapo Lietuvos vartais į pasaulį, jūra tapo lietuviškos tapatybės dalimi, pradėta švęsti Jūros šventė.
Istorija apie A. Hitlerio sutikimą Klaipėdoje moko, kad tapatybė yra jautrus ir sudėtingas dalykas. Ignoruojant vietos gyventojų savitumą ir bandant juos prievarta pritaikyti prie vieno modelio, sukuriamas vakuumas, kurį labai greitai užpildo agresyvios išorės jėgos.
Klaipėdos krašto tragedija yra priminimas apie tai, kokią kainą tenka mokėti už politinį trumparegiškumą ir kultūrinio jautrumo stoką.
Šaltinis: 15min, Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą